Legalizavimas yra visai kitas klausimas, reikalaujantis atskiros ir prasmingos diskusijos, tačiau šis palyginimas puikiai atspindi, kokiame lygyje yra diskusija viešojoje erdvėje, kai kalbama apie narkotikų politiką. Formuojama minties gija, kad dekriminalizavimas (sulygintas su legalizavimu) prisidės prie didesnio narkotikų išplitimo mūsų visuomenėje ir tai yra daroma vien tik iš piniginių paskatų. Tai nėra tiesa. Dvidešimt trys Lietuvoje veikiančios jaunimo ir su jaunimu dirbančios nevyriausybinės organizacijos vakar pasirašė bendrą laišką, palaikantį šiuos įstatymo projektus ir kviečiantį keisti narkotikų politikos kryptį, kursą nukreipiant ne į piliečių baudimą, o į jų švietimą, ugdymą ir gydymą, rūpinimąsi jais tada, kai jiems to labiausiai reikia.
Priešingai, negu kartais norima pasakyti ir įrodyti, baudžiamoji narkotikų politika ir yra dalis to, kas lemia didesnę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų šalyje, didesnį šių medžiagų išplitimą mūsų visuomenėje. Paradoksaliai, dekriminalizacija ir papildomos priemonės, skirtos ne prievartinėmis, baudžiamosiomis priemonėmis, o harmoningomis ir empatiškomis, žmogui ir piliečiui iš tiesų naudingomis švietimo, prevencijos, ugdymo ir, visų svarbiausia, žalos mažinimo programomis gali iš tiesų spręsti šias problemas, kurias kelia narkotinės medžiagos.
Formuojama minties gija, kad dekriminalizavimas prisidės prie didesnio narkotikų išplitimo mūsų visuomenėje ir tai yra daroma vien tik iš piniginių paskatų. Tai nėra tiesa.
XXI amžiuje narkotikų politika neturėtų būti grįsta baudžiamosios politikos principais – tą įrodo atlikti moksliniai tyrimai ir jų rezultatai bei empiriniai nesėkmingo karo su narkotikais pavyzdžiai. Įkalinimo bausmė ar, bendrąja prasme, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų taikymas už mažo kiekio narkotinių medžiagų vartojimą ar disponavimą, yra neproporcinga bausmė ir jos taikymas iki šių dienų labai skaudžiai atsiliepia tolimesniam žmogaus gyvenimui, nesvarbu, ar jis bebūtų jaunas, ar pagyvenęs.
Turėdami omenyje situaciją Lietuvoje pastaraisiais metais, reiškiame susirūpinimą šiais faktais – Lietuvoje 2016-2019 metais, nepilnamečių, kurie įvykdė nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, skaičius padidėjo 1,95 karto. Itin didelis nusikalstamų veikų skaičiaus augimas pastebimas ir jaunimo amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 m. Šis skaičius 1,73 karto (1 385 asmenys) padidėjo 2016-2019 m. laikotarpiu.
Verta atsižvelgti, kad būtent šių metų laikotarpyje buvo dar labiau sugriežtinta narkotikų politika – vėl pradėtos taikyti LR baudžiamojo kodekso nuostatos dėl disponavimo mažo kiekio narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti. Taip pat, remiantis tuo pačiu 2020 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) pranešimu, galime pastebėti, kad 2017-2019 m. dažniausiai vartojamų narkotikų koncentracija (išskyrus metamfetamino) didžiuosiuose miestuose augo, o lyginant 2013 ir 2018 m. stipriai išaugo nors kartą gyvenime ir pastarąjį mėnesį narkotikus bandžiusių asmenų skaičius. Vadinasi, remiantis šia pristatyta informacija, galima daryti prielaidą, kad šios priemonės, t.y., baudžiamosios narkotinės politikos siūlomi sprendimai, nėra patys veiksmingiausi ir reikalauja išsamios peržiūros ir atitinkamo pokyčio šios politikos srityje.
Mes, pasirašiusių jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų atstovai, tikime ir esame pagrįstai susirūpinę, kad nuo pat Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės aušros vykdoma baudžiamoji narkotikų politika kelia daugiau problemų ir rizikų jaunuoliams bei kitiems mūsų visuomenės nariams, negu jų išsprendžia. Esame įsitikinę, kad veiksminga narkotikų politika gali veikti efektyviau ir tinkamiau remiantis empatiškos, racionalios, mokslu pagrįstais įrodymais vedamos politikos keliu, o ne išankstinių nusistatymų ir įsivyravusio ne pilnai teisingo įsitikinimo įtvirtinimo, kad baudimas ir draudimas be jokių papildomų iniciatyvų, siekiančių mažinti narkotikų keliamą žalą, mūsų visuomenėje padės sumažinti narkotikų išplitimą.
Esame įsitikinę, kad veiksminga narkotikų politika gali veikti efektyviau ir tinkamiau remiantis empatiškos, racionalios, mokslu pagrįstais įrodymais vedamos politikos keliu.
Perteklinis baudimas, kuris kelia pavojų žmonių gyvenimų planams dėl baudžiamosios atsakomybės įrašo jų gyvenimo aprašymuose, yra neproporcingas vykdomos veikos atžvilgiu ir yra žalingas visokeriopai – kenčia mūsų individualūs piliečiai, jų šeimos, galop kenčia ir pati valstybė, kuri turi naudoti ypatingai griežtas sankcijas, svarbius ir reikalingus išteklius gaudant ir baudžiant mažo kiekio narkotinėmis medžiagomis disponuojančius piliečius.
Nevertėtų pamiršti ir apie teisinę sistemą, kuriai šios bylos, iš esmės, neturėtų būti aktualios ar prasmingos, kadangi jos nesprendžia esminių klausimų, susijusių su teisingumo įgyvendinimu Lietuvoje, o tiesiog privalo taikyti atgyvenusias ir beprasmes Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksų straipsniuose numatytas nuostatas.
Remiantis tarptautinių organizacijų dokumentais galime susidaryti vieningą nuomonę, kad dekriminalizacija yra pirmas žingsnis siekiant kurti empatišką ir mokslinius įrodymus atitinkančią narkotikų politiką. Tokių argumentų galima rasti visur – nuo Jungtinių Tautų sistemos Vyriausioji vykdančiosios Valdybos dėl Bendradarbiavimo (angliškai – United Nations System Chief Executives Board for Coordination (CEB)), Tarptautinės Komisijos Narkotikų Politikai (angl. – Global Commission on Drug Policy) iki mūsų, Lietuvoje esančių ekspertų šiuo klausimu, kaip Respublikinės Vilniaus Universiteto ligoninės Toksikologijos centro vadovo dr. R. Badaro nuomonė, cituoju:
„Jei galvojame, kad einame kaip kokie ledlaužiai priekyje, tai tokie dalykai buvo ne kartą ir du daryti. Tiesiog ne tik teorinė, bet ir praktinė patirtis rodo, kad dekriminalizacija situaciją palengvina visomis prasmėmis<...>Gero tono taisyklės reikalauja ligonių už tokius dalykus nebausti, tai yra seniai visiems žinomi dalykai. Tai yra pirmas žingsnis, kuris net pagal Europos Sąjungos rekomendacijas turi būti padarytas.“
Mes galime pastebėti didžiulį norą sukurti įsivaizdavimą, kad šių priemonių siekinys yra noras ir bandymas įtvirtinti anarchišką taisyklių nebuvimą ar menamą priklausomybės nuo narkotinių medžiagų (piešiama ir klijuojama atgyvenusi, žeisti ir žeminti skirta „narkomanų, narkomanijos“ etiketė) epidemiją tik priėmus dekriminalizavimą reglamentuojantį įstatymą.
Priminsiu, kad būtent JAV, kuri taiko itin griežtas kriminalizavimo praktikas turi milžiniškų problemų su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų ir su nusikalstamu pasauliu savo šalyje, o ne valstybės, kurios taiko minėtų programų – žalos mažinimo ir dekriminalizavimo – praktiką. Tačiau niekas nesako, kad dekriminalizavimas turėtų būti narkotikų politikos reformos pabaiga – pats dekriminalizacijos faktas, nors reikalingas, norint apsaugoti mūsų piliečius nuo perteklinio baudimo, problemų, kurias gali kelti perteklinis narkotikų vartojimas, neišspręs.
Yra reikalinga ilgalaikė narkotikų politikos strategija, kuri apimtų ir plačiai apimančias žalos mažinimo priemones, ankstyvosios intervencijos, švietimo programų atnaujinimą – tik tokiu būdu galime tikėtis, kad, remdamiesi sėkminga Portugalijos vykdyta politika, kuri dekriminalizavo visas narkotines medžiagas 2001 metais, bus galima tikėtis panašių rezultatų ir Lietuvoje. Žemo slenksčio institucijų steigimas, finansavimo didinimas švietimo programoms, kurios šviestų apie narkotikų keliamus pavojus, o ne bandytų gąsdinti mūsų piliečius ir tokiu būdu siekti atgrasyti juos nuo narkotikų vartojimo.
Yra reikalinga ilgalaikė narkotikų politikos strategija, kuri apimtų ir plačiai apimančias žalos mažinimo priemones, ankstyvosios intervencijos, švietimo programų atnaujinimą.
Tik kompleksiškas požiūris į narkotikų politika, įtraukiantis įvairių sričių specialistus, nevyriausybines organizacijas, gali būti sėkmingas kelias į empatiškesnės ir sėkmingesnės narkotikų politikos vykdymą. Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad yra būtina į šį klausimą žiūrėti ne tik per teisinės, baudžiamosios politikos prizmę bet labiau stengtis į tai žiūrėti ir per sveikatos, reabilitacijos praktikos ir politikos prizmę.
Sėkmingai ir gyvybingai mūsų šalies ateičiai reikia gabių, energingų, entuziastingų piliečių, o tokios priemonės, kurios šiuo metu vis dar yra taikomos mūsų teisinėje sistemoje, mūsų ir mokslininkų įsitikinimu, nėra proporcingos ir nekuria teigiamų paskatų piliečių atžvilgiu. Negalime tikėtis, kad už mažo kiekio narkotinių medžiagų suvartojimą ar disponavimą įkalintiems, nuteistiems asmenims atsiras daugiau noro ir entuziazmo savo talentus ir gebėjimus įgalinti mūsų valstybės kūrime. Ir šios politikos platus įgyvendinimas ir vykdymas, priešingai, negu yra bandoma mus įtikinti, nepadidintų mūsų piliečių ar vaikų patiriamos rizikos – ji ją drastiškai mažintų ir gelbėtų gyvybes.
Tačiau reikia nesustoti tik dekriminalizavus mažo narkotines medžiagas be tikslo platinti, o vystyti ir kitas, šį veiksmą paremiančias ir plėtojančias programas, kurios padėtų mūsų piliečiams net ir tada, jeigu jie sukluptų, o nesistengtų jų parklupdyti progai pasitaikius.
Plačiau su 22 jaunimo ir jaunimu dirbančių nevyriausybinių organizacijų laišku bei jame išdėstytus argumentus, mokslinius šaltinius, susipažinti galite čia.
Umberto Masi yra Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas.
