Todėl visą kadenciją prieš teikiant pasiūlymus proaktyviai Briuselyje prie stalo kviečiau tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek verslo, tiek pilietinių organizacijų atstovus. Aplinkos politika – platus laukas, net ir turint geriausius ketinimus lengva ką nors pražiūrėti. Todėl atsakingos aplinkos politikos apskritai neįmanoma vykdyti nuleidžiant ją iš viršaus į apačią.
Žaliojo Kurso darbotvarkė nėra ir niekada nebuvo revoliucija pareikalavusi apversti visą realybę aukštyn kojomis – tai rinkinys iniciatyvų, kurios papuolė į vieną iš trijų kategorijų – arba buvo skirtos žmonių ekonominiam saugumui didinti, arba mūsų gamtiniams resursams ir žmonių sveikatai saugoti, arba siekė paspartinti jau ir taip vykstančias transformacijas per papildomą finansavimą.
Visos jos buvo diegiamos tiek ieškant kompromiso su visuomene, tiek griežtai vadovaujantis mokslo suformuota informacija, tačiau bendras jų bruožas – didžiąja dalimi jos gimė iš būtinybės, ne iš idealizmo.
Tačiau Lietuvos aplinkos politikoje matome reikšmingai kitokį paveikslą. Garsiuosius ūkininkų protestus lydėjusiuose reikalavimuose – nebuvo nei vieno susijusio su Žaliuoju Kursu tiesiogiai, tai buvo prekybos politika ir žemės ūkio bendrosios politikos įgyvendinimas. Nepaisant to, kadangi, pavyzdžiui, akcizų didinimas naftos dujoms buvo motyvuojamas ekologiniais argumentais – dalis žmonių pradėjo manyti čia esant ryšio.
Labai greitai malkas į šį laužą ėmė mėtyti įvairūs nuomonės formuotojai, politikai, kurie matydami galimybę sukurti naują baubą – ėmėsi ir tikslingai klaidinti žmones kartodami, kad kone bet kokia aplinkos politika – tai Žaliasis Kursas. Nepadėjo, kai iš aplinkos ministerijos nuskambėjo atviras pareiškimas - akcizas turi būti toks, kad skatintų žmones atsisakyti dujų.
Viena problema – daugybė buitinių vartotojų alternatyvos vadinamiesiems „dujų balionams“ paprasčiausiai neturi, ypatingai daug jų, tarkime, Žemaitijos regione – aplink Mažeikius, Skuodą.
Ką daryti reikėjo tiems tūkstančiams žmonių? Taip jau gavosi, kad nepatenkinti ūkininkai apgynė ne tik savo, tačiau ir eilinių piliečių interesus. Apgynė nuo ko? Nuo Žaliojo Kurso? Žaliosios politikos? Ne, apgynė nuo politinių iniciatyvų, kurios gimsta be jokių realių poveikio vertinimų.
Mes dar nesukūrėme Lietuvos, kur kiekvienas galėtų įpirkti naują, netaršų automobilį.
Kitas pavyzdys – garsieji plyni miškų kirtimai. Verkių parke rastos dešimtys nukirstų ąžuolų, lazdynų, klevų kelmų turėjo oficialią priežastį – puolančios kinivarpos. Vėlgi, viena problema - kinivarpos šių medžių nepuola. Tuomet aplinkos ministerijos atstovai pareiškė, kad Verkių atvejis buvo išskirtinis, tačiau realiai vos po savaitės aplinkos ministerija paskelbė, jog stabdomi plyni kirtimai ir Punios šile.
Valstybinė miškų tarnyba tais pačiais 2023-iaisiais metais išdavė 462 tokius leidimus plyniems kirtimams. Apie abu „išskirtinius“ atvejus sužinojome dėka mūsų nevyriausybinių organizacijų – ne efektyvios valstybės kontrolės. Apie kiek nesužinojome? Klausimas retorinis, nes kovo 15-ą dieną prasidėjo paukščių perėjimo laikotarpis, tad ir miško kirtimų sezonui atėjo pabaiga.
Kaip tyčia dar 2023-iųjų metų lapkričio pradžioje labai „skubėjusi“ pateikti miškų kirtimo taisyklių pataisas, aplinkos ministerija jas ir pateikė. 2024-ųjų metų kovo 18-ą dieną, 3 dienos po kirtimų sezono pabaigos. Matyt irgi taip kažkaip išskirtinai sutapo.
Ar ateityje bus geriau? Kai pernai metais vertinome, kaip Lietuvai sekasi su svarbiomis gamtos buveinėmis, sužinojome, kad apie 2 trečdaliai saugomų gamtinių vietovių Lietuvoje buvo rizikoje dėl industrinės veiklos ar invazinių rūšių. Galiu nuoširdžiai užjausti aplinkos apsaugos agentūrą– Lietuvoje neturime net po 1 aplinkosaugos inspektorių savivaldybei – jų nuolatos trūksta tarp 40 ir 50.
Realiai 39 inspektoriai lieka atsakingi už Lietuvos miškus nacionaliniu lygiu. Tai – titaniškas darbas su itin ribotais ištekliais. Stebuklas, kad su tokiais resursais Lietuvoje dar iš vis egzistuoja ne tik ūkinės paskirties miškai. Ir vis tik labiau norisi užjausti mūsų miškus ir gyvybę juose - ypatingai, kai šios kadencijos seimas gamtosaugininkams užkrovė ir papildomą, praktikoje turbūt net neįmanomą įgyvendinti atsakomybę – medžioklės su naktiniais taikikliais kontrolę.
Galiausiai neseniai visuomenėje kilo didžiulis ažiotažas dėl to, kad aplinkosaugininkai galės stabdyti, tikrinti ir bausti vairuotojus dėl automobilių taršos. Oro tarša Lietuvos didmiesčiuose yra tikrai rimta problema, tačiau verta prisiminti, kad prieš keletą metų aplinkos ministerija pati darė tyrimą Vilniuje siekdama išsiaiškinti, kokia tiksliai yra situacija. Buvo ištirta maždaug 55 000 automobilių, vidutinis patikrintų transporto priemonių amžius – apie 12 metų. Išvados stulbinančios, nors ir reikšmingai nesiskiriančios nuo tendencijų Europoje.
Kai kuriais aspektais, pavyzdžiui, benzininių variklių išmetamo anglies monoksido, kurį ir ruošiamasi tikrinti – fiksuotas aiškus nuoseklumas ir problematiški buvo tik daugiau nei 20 metų senumo automobiliai, tačiau kitų taršos rūšių atvejais – rezultatai buvo labai skirtingi. Štai, pavyzdžiui, kalbant apie azoto oksidus, net ir vidutinis 10-ies metų senumo dyzelinis automobilis neatitiko taršos standartų.
10-ies metų senumo autobusai, kurių apstu Lietuvos miestų gatvėse – apskritai aplinką teršė keliolika kartų labiau, nei nurodo normatyvai. Tyrimo metu taip pat buvo fiksuota ir keistų anomalijų, pavyzdžiui 10 metų senumo lengvųjų pramoninių automobilių srityje, žmonių paprastai vadinamų tiesiog mikroautobusais – fiksuotas anglies monoksido lygis leistinas normas viršijo vidutiniškai gal apie 7 kartus.
Apskritai tiek vilkikai, tiek mikroautobusai, tiek autobusai buvo ypatingai taršūs – ar nauji, ar seni.
Todėl lieka absoliučiai neaišku, nei kiek efektyvios bus pasiūlytos kontrolės priemonės, nei kiek patikimas yra pats būdas tikrinti taršai, nei kaip protingai yra paskirstomi žmogiškieji ištekliai. Jei tai neveiks – taip nutiks dėl to, kad čia susideda tas pats atsisakymas įvertinti ir žmonių realybę, ir valstybės resursus. Finale kontrolės užtikrinti neįmanoma, kas nuo to nukentės – atsitiktinumo reikalas, o bendro rezultato nebus ir taršos problemos toliau sėkmingai egzistuos.
Tačiau kas jau yra, tai milžiniška, ažiotažą kelianti kampanija, kurią ir vėl dažnas vairuotojas asocijuos su žaliąja politika. Ir tai turbūt dar nėra ažiotažo pabaiga, nes tokioje atsitiktinėje politikoje, tik laiko klausimas, kol išgirsime, kaip buvo nubaustas iš regiono į didmiestį anūkės aplankyti atvykęs ant skurdo ribos gyvenantis senjoras.
Dar išgirsime, kaip teismuose bus ginčijami tokių patikrų rezultatai, nes kitaip nei sako ministerijos atstovai – čia nieko panašaus į alkotesterį, kraujo tyrimo automobiliui nepadarysi. Taip pat ir visokių kitokių nepatogumus sukėlusių istorijų. Tuo tarpu ar gali automobilių taršos problema tokiame augančiame, plokščiame mieste kaip Vilnius apskritai mažėti nevaldant pačių eismo srautų? Nekalbant apie tai, kad žmonės net ir nelabai ir turi patogių galimybių patys tą savo automobilio taršą patikrinti.
Jau minėtas aplinkos ministerijos užsakytas tyrimas, kurio esmė buvo visų pirma rinkti duomenis –galėjo užvesti ant visai kitokio kelio. Kodėl tokių patikrinimų negalėtų atlikti Regitra, kuri atitinkamai kauptų ir vertingą informaciją bei statistiką ne tik apie skirtingo amžiaus, EURO standarto, tačiau ir konkrečios markės automobilius?
Kodėl, šiais laikais, kai kuriame sistemas, kurios vertindamos klimato kaitos pokyčius turėtų padėti iš anksto numatyti regioninius konfliktus – pagrindinis oro taršos problemos sprendimo būdas yra gatvėje lakstantis aplinkosaugininkas, kišantis zondą į atsitiktine tvarka sustabdytą automobilį? Tas pats, kuris nespėja nei registruoti saugomų gamtos buveinių, nei kontroliuoti to, kas vyksta miške?
Tas pats, kuris jau visai netrukus gaus dar labai daug svarbaus darbo, nes valstybės turės ruošti nacionalinius gamtos atkūrimo planus. Nekalbant apie tai, kad beveik pusėje Lietuvos upių ir ežerų yra sudėtinga ekologinė situacija. Absoliučiai nespėjame ir su atliekų tvarkymo politika.
Mes dar nesukūrėme Lietuvos, kur automobilis galėtų būti laikomas prabangos preke. Mes dar nesukūrėme Lietuvos, kur kiekvienas galėtų įpirkti naują, netaršų automobilį. Net sparčiai augantis ir turtingas Vilnius vis dar net neturi patogios viešojo transporto susisiekimo sistemos.
Taip, mes dūstame miestuose nuo automobilių taršos. Ir taip, mes mokame už tai kainą. Ir čia žalioji politika mums gali labai padėti, tačiau lieka atviru klausimu – ar tokiais pasiūlymais mes žudome taršą, ar pačią politiką žmonių akyse? Manau verta prisiminti mūsų senelių išmintį, kai jie siūlė 9 kartus pamatuoti, o dešimtą – pjauti. Didžiai abejoju, kad prieš pjaunant pamatuota buvo ne tik tarša, tačiau ir pasiūlymai.
