Įvairiems aukšto ir žemesnio rango valdininkams patarčiau mažiau ieškoti originalių turizmo raidos krypčių, o nebijoti kopijuoti to, kas daroma svetur, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Gal ir mes galime pažinti ir mylėti savo kraštą kaip prancūzai, o tuomet ir vasara Lietuvoje neatrodys neįmanoma.
Statistika rodo, kad prancūzai bene vieninteliai Europoje pinigų vietiniam turizmui išleidžia žymiai daugiau nei vykdami į užsienio keliones. Skaičiuojama, kad turizmas sudaro 8-9 proc. Prancūzijos BVP.
Ką gi jie veikia savo šalyje? Keliauja ir grožisi, ragauja ir degustuoja, o svarbiausia – rodo savo šalį jaunajai kartai. Prancūzai turi šimtus išpuoselėtų dvarų, kurie laukia svečių bet kuriame regione, pradedant Bretane ir baigiant Normandija ar Žydrąja pakrante. Visi dvarai, net ir tie, kuriuose gyvena senieji ar naujieji šeimininkai, yra atverti lankymui. Po dvarus supančius parkus vaikštinėti leidžiama savarankiškai, o štai į pastatus kai kur galima patekti tik lydint gidui, kitur – lankytojai gali patys susipažinti su tomis rūmų dalimis, kurias atveria šeimininkai. Neretai tokiuose dvaruose įrengtos žaidimų erdvės vaikams, organizuojamos vietos gamybos vyno degustacijos ir kitokios sezoninės pramogos.
Statistika rodo, kad prancūzai bene vieninteliai Europoje pinigų vietiniam turizmui išleidžia žymiai daugiau nei vykdami į užsienio keliones.
Atrodytų, kokie dosnūs ir geri dvarų šeimininkai. Tačiau jų situacija nelyginama su mūsiške. Visa mokestinė bazė šioje šalyje sudėliota taip, kad dvarą gali įsigyti už vieną eurą, tačiau tuomet turi pasirūpinti jo išlaikymu ir priežiūra. Valstybė remia kapitalines statybas, o nuo dvaro pajamų mokesčių skaičiuoti neskubama.
Dvaro valdytojas turi teisę savo pajamas investuoti į turto tvarkymą, pvz., rožynų įveisimą ar fontano remontą, ir tokioms reikmėms naudojamos pajamos nėra apmokestinamos. Neabejotinai, toks valstybės elgesys suteikia dvaro šeimininkams naujų paskatų pritraukti daugiau lankytojų ir tokiu būdu gražinti savo šalį. Įsivaizduokime, kad nusiperka žmogus Ilzenbergo dvaro sūrio ir jį kramtydamas svarsto, kad už sūrį sumokėti pinigai leis papuošti dvarą naujais gėlynais ar sukurti dar vieną perimvietę niūraspalvio auksavabalio (nykstanti vabalų rūšis) išsaugojimui. Argi tai ne priežastis didžiuotis tuo, kad savo pirkiniu pilietis paremia savo šalies kultūros paveldą? Tereikia nusižiūrėti nuo prancūzų, britų ar kitų šalių, kaip mokestinė sistema gali prisidėti prie dvarų veiklos skatinimo.
Deja, Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai: išvykstamajam turizmui taikomas nulinis PVM, o nuo kiekvieno Lietuvoje veikiančio ir kokią nors veiklą vykdančio dvaro uždirbamo euro nudiriamas paskutinis kailis. Gal laikas tą tvarką keisti?
Gal ateis laikas kai dvarininkai bus laikomi ne tik neišsenkančiais pinigų maišais, bet ir visų mūsų bendrą kultūros paveldą puoselėjančiais piliečiais.
Norėtųsi tikėti, kad pamažu rasis sveiko proto ir mūsų šalyje. Mokesčių administratoriai pradės suprasti, kaip mokestiniai svertai gali skatinti dvarų veiklą, savivaldybių biurokratai (jeigu jiems iš tiesų rūpi vietiniai kultūros objektai) pasirūpins į dvarus vedančiais keliais ir kelio nuorodomis. Gal ateis laikas kai dvarininkai bus laikomi ne tik neišsenkančiais pinigų maišais, bet ir visų mūsų bendrą kultūros paveldą puoselėjančiais piliečiais. Kadaise pirmieji dvarų fundatoriai vežėsi meistrus iš tolimų kraštų, kad ir iš Prancūzijos. Jų sodininkai ir architektai mokė Lietuvos bajorus vakarietiškos kultūros. Gal ir dabar vertėtų atidžiau pasižiūrėti, kaip su savo chateaux tie prancūzai tvarkosi XXI amžiuje?
Mažorines natas nubraukus – grįžkime prie ištakų. Ne veltui dešimtis dvarų bei parkų prieš kelis šimtmečius prancūzai mums projektavo, kūrė, statė. Paauklėti pandemijos pamokų raskime harmoniją Lietuvoje.
Vaidas Barakauskas yra Ilzenbergo dvaro savininkas.
