Pilietiškumo brandos egzaminas buvo išlaikytas aktyviai balsuojant referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir prezidento rinkimuose, kuomet prie balsadėžių atėjo rekordinis užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių skaičius. Nors šiai nuostatai įtvirtinti pritrūko balsų, buvo pasiektas kita istorinė pergalė – pasaulio lietuviai turės atskirą rinkimų apylinkę.
Unikalus pasiekimas yra tai, kad pirmą kartą per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį, susitelkė ir taip vadinamos „senosios“ ir „naujosios“ lietuvių bendruomenės. Tiek gilias bendruomeniškumo tradicijas ir stiprias struktūras turintys JAV, Kanados ir Australijos lietuviai, tiek ir tautiečiai Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar Norvegijoje.
Žiūrint į procesus iš istorinės perspektyvos, tai nėra kažkas visiškai nauja. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais laisvo pasaulio lietuvių bendruomenės ne vien tik lietuvių kalbos vaikus mokė, tautiniais rūbais pasipuošę šoko ir dainavo, bet ir atliko labai svarbią rolę kovoje už mūsų Valstybės laisvės bylą. Diaspora turėjo labai aiškų ir telkiantį tikslą – laisvė Lietuvai. Po Nepriklausomybės atgavimo veiklos kryptys transformavosi, reikėjo pagalbos siekiant narystės demokratiją užtikrinančiuose dariniuose NATO ir ES. Kova vardan aukštesnio tikslo yra galingas telkiantis faktorius, todėl, karo terminais kalbant, laimėjus pagrindinius mūšius, kovotojai sugrįžo į namų frontą: lietuvybės puoselėjimo savo kraštuose.
Tačiau per tą laiką įvyko drastiškų pokyčių, kurių daugelis negalėjo numatyti, turiu galvoje emigracijos mastus, o dalis iki šiol su pasikeitusia realybe nesusitaiko ir vis gręžiasi atgal, į senus gerus laikus, kuomet viskas buvo aiškiau – tikslas, priešas, prasmė. Galbūt todėl išeivijoje, ir iš dalies pačioje Lietuvoje, pastaruoju metu juntamas padidintas dėmesys istorijai. Ar išgyvename tam tikrą vertybinę dabarties krizę? Galbūt, iš dalies. Gali nuskambėti šventvagiškai, bet tam tikru požiūriu, kariauti yra paprasčiau nei kurti ateitį ir gerovę.
Šios transformacijos reikalauja esminio permąstymo ir pokyčių. Lietuvai, jos politiniam elitui, reikia naujos doktrinos atsakant į klausimą, ką reiškia būti diasporos Valstybe. Pokyčių bei reformų reikia ir pačiai išeivijai ir jos organizacijoms tam, kad atsistojus ant dviejų kojų, sekantys žingsniai būtų tvirti ir užtikrinti.
Akivaizdu, kad pilietybės byla – diasporą vienijantis tikslas. Pasaulio lietuviai pademonstravo, kad siekia ir sieks prigimtinio ryšio įteisinimo su Tėvyne, todėl misija ir tikslai aiškūs. Visomis išgalėmis kovoti už lietuvybės išsaugojimą, visų pirma, puoselėjant lietuvių kalbą. Antra, aktyvus įsitraukimas į Lietuvos kūrimą išliekant jos piliečiais. Laukia ilga kova, bet šįkart – ne prieš kažką. Už lietuvybę ir pilietybę.
Vaidas Matulaitis yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narys, Estijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas
