Svarbu suprasti, kad pilietybės išsaugojimo klausimas tėra sudedamoji kur kas didesnių procesų dalis – tokių, kaip emigracija, politinė brandos lygis Lietuvoje, kuomet susipriešinimas ir išvien negatyvi retorika artėja prie Valstybės egzistencijai pavojingos ribos. Pilietybės klausimą įtakoja net ir geopolitiniai pokyčiai pasaulyje, iškėlę vadinamuosius populistinės retorikos lyderius, vis garsiau besireiškiančius ir Lietuvoje. Pastarieji linkę gan primityviai ir lengva ranka skirstyti pasaulį į priešus ir savus, juodą ir baltą, patriotus ir išdavikus.
Esame susikoncentravę į patį Pilietybės „davimo-nedavimo“ klausimą, nematydami platesnio vaizdo. Stebint diskusijas ir ginčus šia tema, iškyla vaizdinys: prie prakiurusio vamzdžio, iš kurio bėga vanduo, stovi garbių žmonių minia ir metų metais ginčijasi kas kaltas: vamzdis ar vanduo. Tačiau vanduo ir toliau bėga, jam nei karšta nei šalta nuo tų ginčų.
Kuomet suvoksime, kad pilietybės tema yra didesnio proceso dalis, pamatysime, kad sprendimai yra arčiau nei mes galvojame ir svarbiausias klausimas čia yra: kas yra didesnė vertybė – vamzdis ar vanduo? Pilietybės išsaugojimo oponentai labai dažnai kviečia atskirti sąvokas: tautybė ir pilietybė. Taip, pilietybė yra bet kurios valstybės instrumentas, reguliuojantis tarpusavio santykius. Išdrįsčiau sulyginti ją su vamzdyno sistema Lietuvos name. Ji atlieka gyvybiškai svarbią cirkuliacijos funkciją, jungia mus. Tačiau be vandens, vamzdis tebus tuščiaviduris, bevertis instrumentas.
Pilietybės išsaugojimo oponentai labai dažnai kviečia atskirti sąvokas: tautybė ir pilietybė.
Ką daryti? Pabandykime atsakyti į keletą klausimų: ar dar ne laikas mūsų savimonės „remontui“, kad tauta ir toliau liktų Lietuvos vamzdyne? Ar tikrai šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame valstybės yra tarsi susisiekiantys indai, galime mąstyti izoliuotai ir atsietai? Ar mes matome Lietuvą kaip teritorijos ar žmonių valstybę? Ar dar ne laikas sąvokai „didesnė Lietuva“, įžvelgiant valstybės galimybes pasauliniu mastu, kuomet gausios diasporos dėka Lietuvos įtaka ir poveikis cirkuliuotų po visą pasaulį, taip didindama jai vertę? Taip, kaip savo valstybės sąrangą konstruoja Izraelis – unikali diasporos valstybė.
Gyvename sparčios geopolitinės erozijos laikais, kuomet griūva nusistovėjusios tvarkos, sienos ir aljansai, blokai ir sąjungos. Šiandien net žymiausi futurologai nesiima ilgalaikių ateities prognozių. Svarbiausia, kad rytoj nepritrūktumėme vandens, kuris išseko, kol ginčijomės prie kiauro vamzdžio. Tausokime savo vandenį.
Vaidas Matulaitis yra Estijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narys.
