Štai valstybinės įmonės „Regitra“ viešai skelbiamuose automobilių registro duomenyse vis daugiau juridiniams asmenims priklausančių transporto priemonių pateikiamos kaip „nuasmenintos” – be automobilio markės ir gamintojo pavadinimo.
Keista, nes nei Lietuvos įstatymuose, reguliuojančiuose asmens duomenų apsaugą, nei pačiame Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) nė žodžiu neužsiminta apie tai, kad automobilio modelis galėtų būti traktuojamas kaip asmens duomuo. Tuo labiau keista, kad šis „nuasmeninimas“ taikomas būtent juridinių asmenų vardu registruotoms transporto priemonėms. O juk BDAR aiškiai pabrėžia, kad [...] šis reglamentas neapima juridinių asmenų ir visų pirma su juridinio asmens statusą turinčių įmonių duomenų [...], tvarkymo“.
Dar daugiau – automobilių, kurių asmens duomenys saugomi, galima rasti ne tik įmonių, bet ir įvairių biudžetinių įstaigų ir net valstybės institucijų autoparkuose. Pavyzdžiui, šių metų liepos pirmąją viešame „Regitros“ registre nuasmenintų automobilių radome prie 29 savivaldybių, keliolikos ligoninių, Valstybinių miškų urėdijos ir net Valstybinės mokesčių inspekcijos. Visais šiais ir daugeliu kitų atvejų automobiliai perkami už mokesčių mokėtojų pinigus, todėl duomenų apie įsigytas transporto priemones įslaptinimas pažeidžia kitą pagrindinę žmogaus teisę – teisę į informaciją.
Tad net jeigu būtų galima kokiu nors būdu pagrįsti, kodėl juridinio asmens valdomo automobilio markė yra asmeninė informacija, ją slepiant yra pažeidžiamas dar ir kitas esminis BDAR principas: „Teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu. Šiuo reglamentu paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų [...]”.
Apstu ir kitų pavyzdžių, kai prisidengiant neva asmens duomenų apsaugos reikalavimais, bandoma atsikratyti prievolės teikti informaciją ar net kažką nuslėpti nuo visuomenės. Pavyzdžiui, iš didelės valstybinės institucijos interneto svetainės dingsta visa informacija apie joje dirbančius specialistus bei jų funkcijas ir paliekamas tik vienas kontaktinis telefonas, skirtas aptarnauti tūkstančiams interesantų, kuriuo prisiskambinti tampa beveik neįmanoma. Arba daugiabučio administratorius į klausimą, kodėl atliekami tūkstančius kainuojantys darbai, mesteli, kad „to prašė kelių butų savininkai”, bet dėl duomenų apsaugos atsisako nurodyti, kurie konkrečiai.
Kur kreiptis, kai nepagrįstai prisidengiant duomenų apsaugos reikalavimais pažeidžiamos kitos žmogaus teisės?
Visi šie atvejai skirtingi, kai kuriais jų tikrai reikia ieškoti būdų, kaip vieno asmens teisę į duomenų apsaugą suderinti su kito asmens teise žinoti, kitais atvejais net negali suprasti, kieno ir kokie duomenys yra saugomi. Tačiau visi šie atvejai turi vieną bendrą bruožą – jie tikrai nepadeda ugdyti pagarbos asmens duomenų apsaugai ir netgi atvirkščiai, diskredituoja pačią idėją.
Situaciją blogina dar ir tai, kad susidūręs su informacijos slėpimu, girdi, dėl duomenų apsaugos, žmogus nežino, kur ieškoti pagalbos, kas galėtų padėti apginti jo teises. Jeigu pažeidžiama teisė į paties asmens duomenų apsaugą, viskas aišku – reikia kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. O kur kreiptis, kai nepagrįstai prisidengiant duomenų apsaugos reikalavimais pažeidžiamos kitos žmogaus teisės? Kviestume Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją labiau atkreipti dėmesį ir į piktnaudžiavimą BDAR bei LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kad Lietuvos gyventojai žinotų, jog šie įstatymai priimti, visų pirma, dėl jų gerovės, o ne siekiant eilinį kartą suvaržyti jų teises.
Vaidonė Tamošiūnaitė yra Asmens privatumo gynimo ir duomenų apsaugos asociacijos APGIDA vadovė.