Tačiau džiaugsmas tuo galėtų ir baigtis. Iš tiesų, reikia pasakyti, kad Seimo sprendimas organizuoti referendumą (dėl dvigubos pilietybės), balsuojant du kartus su dviejų savaičių pertrauka yra mažų mažiausiai keistas ir negali būti laikomas sektinu referendumo organizavimo pavyzdžiu, tačiau sunku būtų rasti vienareikšmiškų argumentų, kad toks neordinarinis referendumo organizavimo būdas iš tiesų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Čia pamėginsiu detalizuoti, ką turiu omenyje.
Visų pirma, kritikuotinas yra sprendimas į KT nutarimą įtraukti III skirsnį pavadinimu "Europiniai referendumų standartai", nes čia pateiktos nuorodos į vadinamosios Venecijos komisijos rekomenduojamus rinkimų ir referendumų organizavimo standartus bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimus negali būti pagrindas aiškinti Lietuvos Respublikos Konstituciją (aišku, į juos galima, o kartais net reikia, atsižvelgti įstatymų leidybos procese arba aiškinant įstatymus).
Tuo tarpu, skaitant šią Konstitucinio Teismo nutarimo dalį, sunku išvengti jausmo, jog Lietuvoje nebegalioja Konstitucijos 7 straipsnyje nurodytas Lietuvos Konstitucijos viršenybės principas.
Tuo tarpu, skaitant šią Konstitucinio Teismo nutarimo dalį, sunku išvengti jausmo, jog Lietuvoje nebegalioja Konstitucijos 7 straipsnyje nurodytas Lietuvos Konstitucijos viršenybės principas. Tiesa, tokių šalutinių (Lietuvos Konstitucijos atžvilgiu) šaltinių minėjimas Konstitucinio Teismo nutarime yra jau tapusi tam tikra Lietuvos Konstitucinio Teismo argumentavimo tradicija, tačiau ji negali pateisinti šios praktikos plėtojimo ateityje, nes, kaip minėta, ji sunkiai dera su Lietuvos Konstitucijos viršenybės principu.
Antra, atskirai reikėtų pakomentuoti Konstitucinio Teismo teiginį nutarime, kad nėra konstitucinio pagrindo taikyti kitokius principus (nei tai taikoma rinkimų įstatymams) įstatymu reguliuojant referendumo dienų skaičių, t.y., kad "iš Konstitucijos [...] kyla reikalavimas įstatymų leidėjui skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną".
Nors rinkimams ir referendumui iš tiesų turi būti taikomi tie patys demokratiniai principai, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija rinkimų ir referendumo institutų visiškai netapatina (pvz., referendumas, skirtingai nei rinkimai, minimas Konstitucijos 9 str., 67 str. 3 p., 71 str. 3 d., 148 str., 151-154 str. ir 2004 m. konstituciniame įstatyme), todėl jų organizavime gali būti taikomos tam tikros skirtingos taisyklės, tame tarpe, skirtingas jų organizavimo periodiškumas ir balsavimo laikotarpis.
Trečia, aiškinant referendumo konstitucinę sampratą, būtina remtis ne tik Konstitucijos 9 straipsniu (ir Konstitucinio Teismo nedetalizuotu teisinės valstybės principu), bet ir 2004 m. konstituciniu aktu, esančiu sudedamąja Lietuvos Konstitucijos dalimi, kurio preambulėje nurodyta, jog referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje vyko dvi dienas, t. y. 2003 m. gegužės 10 ir 11 dieną. Todėl drąsiai galime teigti, jog Lietuvos Konstitucija leidžia referendumą organizuoti dvi dienas iš eilės. Būtent tokiame kontekste galima būtų svarstyti, ar tai, kad Lietuvos Konstitucija leidžia organizuoti referendumą dvi dienas iš eilės, reiškia, jog referendumas negali būti organizuojamas su dviejų savaičių pertrauka ir kodėl...
Ketvirta, paradoksalu, bet taip išeina, kad Konstitucinio Teismo pateiktas Konstitucijos (konkrečiai - referendumo konstitucinės sampratos) išaiškinimas, kad referendumas Lietuvoje gali vykti tik vieną dieną, neatitinka pačios Konstitucijos, kurioje yra nuoroda apie tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas priima 2004 m. konstitucinį aktą, „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje [...]". Keista, bet Konstitucinis Teismas čia minimame nutarime net nepaminėjo šios 2004 m. konstitucinio akto, esančio sudedamąja Konstitucijos dalimis, nuorodos.
Reikia pripažinti, kad tai ne pirmas kartas, kai Konstitucinis Teismas Konstituciją aiškina nesistemiškai, o konstitucingumo kontrolei vykdyti pasirenka tik tam tikrus atskirus Konstitucijos straipsnius.
Mažiausiai tai galėtų reikšti tai, kad Konstitucinis Teismas nenaudoja sisteminio Konstitucijos aiškinimo metodo, todėl būtina priminti, jog pagal Konstitucijos 105 straipsnį, Konstitucinis Teismas vykdo įstatymų konstitucingumo kontrolę visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip sisteminio teisės akto, atžvilgiu, o ne jos atskirų (šiuo atveju - 9 str.) straipsnių atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad tai ne pirmas kartas, kai Konstitucinis Teismas Konstituciją aiškina nesistemiškai, o konstitucingumo kontrolei vykdyti pasirenka tik tam tikrus atskirus Konstitucijos straipsnius.
Pagaliau, užbaigti šį trumpą pamąstymą norėčiau gana kurioziška (jau nebe vien tik teisine) išvada, kuri seka iš čia analizuoto 2019 m. vasario 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, t. y. tai, kad Teismas netiesiogiai signalizavo, jog 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis Lietuvoje vykęs referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje iš tiesų prieštaravo Lietuvos Konstitucijai.
Teisybės dėlei reikia pastebėti, jog 2003 metų referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje organizavimo prisiminimai nėra patys šviesiausi mano pilietinėje ir politinėje atmintyje, tačiau, nežiūrint į tai, su tokia mūsų valstybės vieno svarbiausių teisinių ir politinių įvykių post factum rekonstrukcija niekaip negalėčiau sutikti. Visgi, nenorėčiau šio teksto užbaigti minorine gaida, todėl viliuosi, kad ateityje Konstitucinis Teismas pakeis savo interpretacinę metodologiją, kuri geriau atitiks Lietuvos Konstituciją, kaip sisteminio akto, sampratą ir kartu jos viršenybės principą.
Vaidotas A. Vaičaitis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas.