Sąjūdis buvo puiki organizacinė priemonė, kuri suvienijo lietuvių tautą ir atvedė ją į Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Atkurta Lietuvos nepriklausomybe mes pagrįstai džiaugiamės ir didžiuojamės jau 30 metų. Tačiau laikas nuo laiko prasimuša mintis apie „valstybės neturėjimo“ jausmą, kuris ypač pasitvirtina krizių laikotarpiais ir pasireiškia negebėjimu atitinkamoms valstybės institucijoms veikti, ko pasekoje visuomenė ima veikti pati ir tarsi tampa alternatyva toms institucijoms. Deja, kartais labai prasta alternatyva.
Atgauti valstybingumą Lietuvoje buvo bandoma nuo seno: 1794 m., 1830-1831 m., 1863 m. sukilimai, 1941 birželio įvykiai, pokario ginkluota rezistencija. Visais šiais atvejais buvo bandoma atsikovoti valstybingumą tada, kai jis jau prarastas.
Veiksmingiau būtų taip tvarkytis, kad nebūtų nei prielaidų nei priežasčių prarasti valstybės, t.y. nuosekliai plėtoti įvairius valstybės išgyvenamumui svarbius pajėgumus: visuomenės pilietiškumą, karines pajėgas, ruošti karius ginti kraštą, formuoti ir rengti karinį rezervą, mobilizacijos struktūras bei stiprinti kitas gynybines ar civilinės saugos organizacijas. Jei to nedaroma palankiu (taikos) metu, tiek gynybiniu, tiek krizių valdymo aspektu valstybė silpsta ir dažniausiai būna prarandama ją okupavus stipresniam ar gudresniam priešui. Tada jau prarastą valstybingumą vėl atkūrinėja sukilėliai, partizanai ar sąjūdiečiai. Tai yra mūsų visų tragiška istorija. Paskutinis valstybės praradimas mums kainavo labai daug: po 1940 metų Lietuva neteko 1/3 savo gyventojų – tiek mūsų žuvo, buvo ištremta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus.
Nors akivaizdu, kad mūsų istorijoje toli gražu ne visi sąjūdžiai buvo sėkmingi, daugelio Lietuvos piliečių mintyse Lietuvos sąjūdžio principinė koncepcija ir metodas išliko kaip labai sėkminga kovos prieš ką nors priemonė. Tačiau dabar Sąjūdžio naratyvas grėsmingai įtakoja kai kuriuos mūsų esminius sprendimus, kurie gali būti labai reikšmingi mūsų nepriklausomybės išsaugojimui ir tautos išlikimui.
Norint pasitelkti visuomenę, ji turi būti ruošiama. Tikslingai ir nuosekliai.
Kelia nerimą tai, kad virš 30 metų turėdami veikiantį tautos valdymo organizacinį įrankį – valstybę, mes ir toliau linkstame „sąjūdiniais“ principais įveikti artėjančius krizinius sunkmečius: galimą ginkluotą užpuolimą, okupaciją, atominės elektrinės avariją ar epidemiologinę krizę kaip Covid-19 virusą.
Pilietinis sąjūdis yra labai stipri jėga, tačiau dabar turime valstybę, kurioje funkcionuoja visos reikalingos institucijos, kurių paskirtis savalaikiai imtis iniciatyvos, ir kurių pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai turėtų būti naudojami žymiai efektyviau, o pilietinis sąjūdis pasitelkiamas į pagalbą tik kritiškiausiais atvejais. Kita vertus, norint pasitelkti visuomenę, ji turi būti ruošiama. Tikslingai ir nuosekliai. Skiriant organizacinius ir finansinius resursus. Deja, kol kas yra daugiau kalbėjimo, patriotiškumu grįsto „piaro“, o ne nuoseklių planingų žingsnių.
Kuomet kalba prasideda apie valstybės gynybos reikalus, visai pamirštama, kad svarbiausia yra ne ginklų ar kitokių priemonių kiekis, bet organizacija, koordinuoti veiksmai, aiškūs tikslai ir t.t.
Viešumoje girdimos kai kurių valstybės asmenų kalbos apie nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo koncepciją priverčia pakelti antakius. Vėl planuojamas sąjūdis? Kas tai yra? Gražūs pažadai patiems sau, kad jei ką, tai tuoj stosime koja kojon ir apsiginsime nuo bet kokios nelaimės ar bet kokio priešo? Pavyzdžiui, Ginklų savininkų asociacija su žymiais politikais ir žurnalistais 2019 m. rugsėjo mėn. LR Seime surengė konferenciją „Piliečio galimybės gintis ir ginti Valstybę”. Jos metu sužinome, kad, pasirodo, Lietuvoje yra 120 000 ginklų, kuriais galima apginti kraštą. Susidaro įspūdis, kad vargintis dėl organizuotos karinės gynybos sudėliotos rezervo principu nebeverta. Reikalui esant medžiotojų būreliai su ginklų savininkais apgins šalies nepriklausomybę.
Šitaip mąstant, tada gal ir gaisrininkų Lietuvoje nereikia? Nesumeluočiau pasakęs, kad Lietuvoje yra 500 000 kibirų ir be galo daug vandens, gal „paleidžiame“ Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą – juk reikalui esant, visi turime kibirus ir vandens. Kilus gaisrui susiorganizuosime ugnies gesinimo akciją ir viskas bus sutvarkyta. Aišku, tai yra absurdas. Tačiau kuomet kalba prasideda apie valstybės gynybos reikalus, visai pamirštama, kad svarbiausia yra ne ginklų ar kitokių priemonių kiekis, bet organizacija, koordinuoti veiksmai, aiškūs tikslai ir t.t. Aktyvuoti piliečius pagal kokį nors bruožą (pvz. jie turi ginklą ar automobilį) yra gal ir gerai, tačiau jie turi būti visos gynybos sistemos apmokyto ir paruošto rezervo dalimi.
Geriausia yra ta organizacija, kuri skiria pakankamai laiko ir jėgų pasirengimui gintis – kariuomenės rezervas. Pavyzdžiui, Suomija turi 300 000 rezervą.
Karinis rezervas yra tie piliečiai kurie yra organizuoti į komandas, žino savo vadus, jis yra įtrauktas į gynybos planą ir nuolatos treniruojamas, reikalui esant gali būti apginkluotas bei per trumpą laiką galintis vykdyti priskirtą užduotį. Tai yra tie piliečiai kurie turi bazinį karinį parengimą. Priešingai nuo reguliariųjų pajėgų į mokymus jie yra kviečiami žymiai rečiau, tačiau pakankamai dažnai, kad būrų išlaikytas kovinis pasirengimas. Rezervas yra pigi bet labai efektyvi alternatyva kuri nereikalauja didelių resursų.
Prastai paruošti ir prastai organizuoti spontaniškai surinkti savanoriai niekada savo efektyvumu neprilygs organizuotam kariniam vienetui.
Didelį rezervą galėtų generuoti ir Lietuvos kariuomenė per šauktinių rengimą ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos per tokiais pačiais pagrindais rengiamus savanorius. Tai patys efektyviausi įrankiai, kurių mes nepakankamai išnaudojame, o bandome išrasti vis naujas alternatyvas. Todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti ne kaip organizuoti „medžiotojų būrelius“ valstybės gynybai, o kaip padidinti valstybės karinį personalo rezervą panaudojant patį efektyviausią įrankį – Lietuvos kariuomenę, ir taip sudaryti sąlygas Lietuvos konstitucijos 139 straipsnio įgyvendinimui: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“. Visos kitos alternatyvos gali būti veiksmingos tik praradus valstybę.
Prastai paruošti ir prastai organizuoti spontaniškai surinkti savanoriai niekada savo efektyvumu neprilygs organizuotam kariniam vienetui. Ar niekam šiomis dienomis nekilo klausimas kodėl šimtatūkstantinė minia Minske nieko negali padaryti prieš kelis šimtus OMON pareigūnų? Atsakymas paprastas, OMOnas yra organizuotas, o minia ne. OMOnas yra apmokytas ir turi aiškią valdymo grandinę, o minia ne. Jei manote, kad miniai trūksta tik ginklų, klystate, nes jie patys save išsišaudytų, tai mes matėmės Ukrainoje, kuomet spontaniškai surinkti ginklų turėtojai 70–90 procentų nuostolių patyrė nuo savų rankų... Štai jums ir valstybės pranašumas prieš sąjūdžio tipo akciją. Sutinku, kad ilgainiui situacija galėtų keistis, kai minia įgis organizacijos pavidalą su valdymo mechanizmu, o jėgos struktūros nebepaklus centrinei valdžiai. Tačiau, tai užims be galo daug laiko, aukų ir praradimų.
Kalbant apie Lietuvą vienas iš pavyzdžių, kuris galėtų patvirtinti iki šiol mūsų tautoje vyraujančią per didelę tendenciją sąjūdžiams yra š.m. kovo mėnesį Covid-19 karantino metu surengta akcija „Stiprūs kartu“. Akcijoje dalyvauti išreiškė norą apie 6000 Lietuvos piliečių – savanorių. Ir štai jau kitą dieną jaunimas be jokio apmokymo, neaprūpinti savisaugos priemonėmis ir metodika metėsi gelbėti ir padėti... Neginčiju, tokio pobūdžio akcijos yra labai naudingos organizuojant, pvz. Baltijos kelio metinį paminėjimą ar visuomeninio protesto/palaikymo akcijas, ar net ir savitvarkos akcijas „Darom“.
Tačiau, kuomet reikia veikti ekstremalios situacijos metu, šiuo atveju viruso (apie kurį pavasarį net virusologai nedaug ką žinojo) užterštoje aplinkoje, tuomet norėtųsi, kad demokratiškai atsakingoje valstybėje tai būtų organizuojama ir valdoma už civilinę saugą atsakingų vyriausybinių ar nevyriausybinių organizacijų, kurios yra tam paruoštos. Verta atkreipti dėmesį, kad pavasarinio karantino metu „Stiprūs kartu“ akcijos analogų kitose Europos valstybėse nebuvo.
Valstybėje, kurioje turi labai atsakingai veikti įstatymus leidžiančioji ir vykdančioji valdžios, teismų institutas ir žiniasklaida atstovaujanti visuomenės interesą.
Dar gražiau, šalies prezidentas (vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas!) užuot stiprinęs ir reikalavęs organizacinių veiksmų iš valstybinių institucijų ar rėmęs atitinkamas nevyriausybines organizacijas, pats visa galva neria į naujai suburtą sąjūdį ir tampa „Stiprūs kartu“ savanoriu! Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad „Stiprūs kartu“ buvo tik akcija, šis renginys neturėjo jokių bruožų būdingų civilinės saugos ar gynybos organizacijai. Kitais žodžiais tariant – dar vienas sąjūdis turint valstybę.
Ryškiausiu aspektu visame tame šurmuly buvo viešųjų ryšių (toliau –VR) dėmuo. VR sritis buvo puikiai atlikta nuo pradžios iki pabaigos. Įžymūs žurnalistai, televizijų valdytojai, dainininkai, muzikantai ir infuenceriai, visi buvo „stiprūs kartu“. Kaip ir turėjo būti – akcijos kulminacija - apdovanojimų ceremonija. Akcija baigėsi. Iki kito karto! Tokio dėmesio nesulaukė nei viena vyriausybinė ar nevyriausybinė organizacija – sąjūdis nugalėjo... Tačiau kyla klausimas, ar tikrai taip turi būti organizuojama, juk valstybėje yra visos krizei valdyti skirtos institucijos? Valstybėje, kurioje turi labai atsakingai veikti įstatymus leidžiančioji ir vykdančioji valdžios, teismų institutas ir žiniasklaida atstovaujanti visuomenės interesą. Atkreipkime dėmesį į labai svarbią demokratinės valstybės ketvirtąją koloną – nepriklausoma žiniasklaida atstovaujanti visuomenės interesą. Ar tikrai čia nesusikerta interesų konfliktas, kai žiniasklaida imasi darbų, kuriuos LR Konstitucijos įpareigotos turi atlikti valstybės institucijos, o žiniasklaida profesionaliai stebėti ir reikalauti rezultato visuomenės vardu?
Norėtųsi, kad tai būtų perspėjimo signalas mums visiems. Mes turime valstybę, o valstybė yra pats veiksmingiausias įrankis – organizacija – išsaugoti ir vystyti savo idealus – nepriklausomybę. Todėl turint valstybę reikia ją tinkamai organizuoti ir vystyti.
Štai prasidėjo Covid-19 epidemijos rudens banga. Ar mūsų valstybės institucijos pasistūmėjo kiek nors į priekį civilinės saugos srityje? Ar atidarius Astravo elektrinę kas nors naujo atsirado Lietuvos valstybėje kalbant apie organizuotą piliečių apsaugą nuo branduolinės taršos? Ar šiuo klausimu žiniasklaida atlieka savo misiją – atstovauti teisėtą visuomenės interesą? O gal ir vėl kartosis situacija, kai valstybės institucijos bus einančios iš paskos besikuriantiems naujiems sąjūdžiams?
Vaidotas Malinionis yra Gynybos paramos fondo vadovas, atsargos pulkininkas.
