Mažytė paslaptis, kad B.Gailius nėra tiesiog eilinis VU istorijos fakulteto pėstininkas. Kalbama, kad jis net patarinėja pačiam VU rektoriui Artūrui Žukauskui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tie patarimai yra tik apie istoriją, geopolitiką ir Jamesą Bondą, apie kurį B.Gailius parašė įspūdingą mokslinį traktatą.
Tačiau visai nesunku pastebėti, kad visa B.Gailiaus pozicija ir pasiūlymai dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo devyniais atvejais iš dešimties susiveda į dvi abėcėlės raides – V ir U.
Vos prieš pusę metų B.Gailius pasitraukė iš tokio Europos humanitarinio universiteto (EHU), kuriame net penkerius metus ėjo administracijos vadovo pareigas. Žiniasklaida mirga nuo informacijos, kad pastaruosius trejus metus EHU murkdėsi skandaluose, vidiniuose nesutarimuose ir finansiniuose sunkumuose. Kai EHU darbuotojai iš šio universiteto pradėjo bėgti neatsisukdami, rankute galiausiai pamojavo dabar jau buvęs administracijos vadovas.
Tačiau net ir palikęs EHU B.Gailius išliko aktyvus nuomonės apie Lietuvos aukštąjį mokslą turėtojas. Jau po kelių mėnesių jis išsakė savo tvirtą poziciją dėl tarpinių pirmojo etapo stojimo į bakalauro studijas rezultatų. Leisdamas sau viešai paburti, koks graudus likimas lauks kitų universitetų, jis, ko gero,„pamiršo“, kad apie galutinius stojimų rezultatus, ir ne tik į bakalauro studijas, galima spręsti tik rudenį.
Tačiau visai nesunku pastebėti, kad visa B.Gailiaus pozicija ir pasiūlymai dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo devyniais atvejais iš dešimties susiveda į dvi abėcėlės raides – V ir U. O naujausiame savo komentare „Ką veiksime po universitetų pertvarkos“ Bernardas tiesiog pranoko Gailių.
B.Gailius rašo, kad „Lietuvai svarbu dvasiškai išsaugoti VU“, tai „universiteto idėjos įsikūnijimas“ ir „neatsiejama giluminės pačios Lietuvos sampratos dalis“, o MRU išvadina „luošiu“ (kabutes čia aš uždėjau). Man sunku patikėti, kad išsilavinęs, storas knygas rašantis mano kartos žmogus XXI amžiuje su tokiu romantizmo patosu dar gali taip šlovinti konkrečią instituciją ir demonstruoti atvirą ir provincialią panieką kitoms. Susidaro įspūdis, kad B.Gailius – arogantiškos akademinės nomenklatūros palikuonis, kurie tik iškelia save, neturi jokio noro keistis, priimti naujų iššūkių, imtis tikrosios lyderystės, o galiausiai nepamiršta priminti apie jiems skiriamą neadekvatų finansavimą.
Ir, beje, Bernardai, pasitelkę madingos anglų kalbos žodį „University“ save jau prieš pusę metų pašlovino KTU, tai VU šioje vietoje reiktų naujų marketingo idėjų.
Permetęs akimis pastarojo pusmečio komentarus pagalvojau, kad kita B.Gailiaus knyga galėtų būti ne apie Kapitono Amerikos santykį su Dievu, bet talmudas apie Vilniaus universiteto išskirtinumą ir stiprybę tuščiame Lietuvos aukštojo moksle lauke. Deja, smarkiai abejoju, ar šioje knygoje būtų skyrius apie šio universiteto XXI amžiaus lyderystę, nes sudėti tik reitingų lenteles, ko gero, neužteks. O jei vis dėlto toks skyrius ir atsirastų, spėju, kad profesorius Algirdas Avižienis gali vėl turėti papildomo darbo.
Vaidotas Norkus yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos skyriaus vadovas