Jei šie universitetai nesamdo žinomų užsienio universitetų mokslininkų, tai iš kur staiga suranda tų „savo srities tarptautinio lygio specialistų“? Kokiuose kopūstų laukuose tie specialistai augo, kad iki šiol nebuvo pastebėti ir šiems universitetams nebuvo nereikalingi, o staiga ir prireikė ir dar kaip reikiant sustiprins jų akademines pajėgas?
Dėstytojų migracija nėra kažkoks išskirtinis reiškinys. Kaip ir kitų profesijų atstovai dėstytojai, profesoriai keičia darbovietes, nori naujų profesinių iššūkių ir sulaukę gerų darbo pasiūlymų priima sprendimus. Tai yra žmonės, turintys išgyventi, mokėti paskolas ir išmaitinti savo šeimas, todėl ir ieško, kur geriau.
Tačiau per pastarąjį pusmetį dėstytojų, profesorių vilionės iš tų Lietuvos universitetų, kuriuos viešoje erdvėje visiems labai smagu nurašyti ir su kažkuo „sujungti“ jau tampa masiniu reiškiniu.
Kad taip vadinami „stiprieji“ universitetai stiprinasi, kelia studijų kokybę pasitelkę „silpnųjų“ universitetų geriausius profesorius irgi nieko blogo ir iš pirmo žvilgsnio net atitinka aukštojo mokslo reformatorių tikslą sutelkti Lietuvos aukštojo mokslo potencialą. Gali skambėti keistai, bet MRU užaugintais ir subrendusiais mokslo profesionalais šiemet VU, KTU ar VGTU dabar tiesiog negali atsidžiaugti.
Tačiau šiandien akivaizdžiai užstrigusi aukštojo mokslo reforma primena kelis mėnesius neplautą akvariumą su sudrumstu vandeniu. Vienintelė žinia, kurią sugebėjo suformuluoti aukštojo mokslo reformatoriai – kad vieni universitetai gyvuos amžinai, kitus anksčiau ar vėliau uždarysim, atsiprašau, sujungsim. Ir nors vėliau patys bandė aiškinti, kad ne, jūs viską ne taip supratote, oficialus žvejybos sezonas buvo paskelbtas ir vaidmenys padalinti. Po tokios žinios panašaus efekto ir reikėjo tikėtis – vienų universitetų darbuotojai žiūrėdami į šį akvariumą staiga pasijuto žvejų būrelio nariais, o kitų – tomis žuvelėmis, kurios, kaip žinia, kimba ant kabliuko pamačiusios žvejo užkabintą riebų slieką.
Kol aukštojo mokslo reformatoriai toliau diskutuoja, posėdžiauja, medijuoja ir dar truputį diskutuoja, ir, ko gero, patys iki galo nežino, kokia ta aukštojo mokslo reforma bus, dėl savo ateities atsipūtę universitetai gali sau leisti tiesiog karališką žvejybą: vilioti dėstytojus didesniais atlyginimais, garbingesnėmis pareigomis. Jausti savo vertę ir truputį užriesti nosis, nes jų tiesiog „niekada neuždarys“. Ir nors derybos tarp kelių aukštųjų mokyklų dėl susijungimo dar kaip ir vyksta, panašu, kad tokioje situacijoje žvejams išties sunku bent jau apsimesti, kad jiems nuoširdžiai rūpi Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir dėl jos verta ir patiems kažką aukoti. Kita vertus, ar apskritai įmanomos abipusio laimėjimo derybos tarp žvejų ir žuvų? Nebent Lewiso Carrollo fantazijose, kurios įkvėpė jį parašyti „Alisą stebuklų šalyje“.
O kol kas žvejai žvejoja, bet ir puikiai žino, kad akvariume, kuriame vanduo sudrumstas, deguonies kiekis ribotas ir žuvys greit pačios pradės kilti į paviršių – net nebereikės spjaudyti kabliuko. O Švietimo ir mokslo ministerija vis dar negali apsispręsti, kas tokie yra – gamtos patruliai ar akvariumų valytojai.
Vaidotas Norkus yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos skyriaus vadovas
