Vienas iš pajamų nelygybės matų yra Gini koeficientas, rodantis, kaip tolygiai yra pasiskirsčiusios žmonių pajamos. Visiškos pajamų lygybės atveju šis indeksas yra lygus nuliui, o jeigu nelygybė didelė – indekso reikšmė būna teigiama ir artima vienetui. 2017 m. duomenimis, Lietuvos Gini koeficiento, apskaičiuoto po mokesčių ir socialinių pervedimų įtakos pajamoms, reikšmė siekė beveik 0,38 ir buvo viena iš didžiausių ES.
Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėse pajamos paskirstomos tolygiausiai ES.
Palyginti su socialiniais pervedimais, mokesčių poveikis pajamų nelygybei yra santykinai nedidelis. Tarpusavyje lyginant EBPO apskaičiuotus Gini koeficientus prieš mokesčių ir socialinių pervedimų poveikį pajamoms ir Eurostato skaičiuojamus Gini koeficientus be socialinių pervedimų, bet su mokesčių poveikiu galima daryti išvadą, kad mokesčių poveikis pajamų nelygybei yra santykinai nedidelis. Gini koeficientų reikšmę labiau mažina ES valstybių per socialines sistemas vykdomas lėšų perskirstymas. Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėse pajamos paskirstomos tolygiausiai ES. Galima manyti, kad tai lemia gerai subalansuotos ir adekvačias išmokas užtikrinančios socialinės apsaugos sistemos.
Iš kitų ES valstybių Airija išsiskiria kaip šalis, kurioje vaiko pinigai, nedarbo, ligos ir negalios išmokos ir kt. labiausiai sumažina pajamų nelygybę, palyginti su kitomis ES valstybėmis. 2017 m. Airijos ir Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykis buvo mažiausi visoje ES ir sudarė atitinkamai 26,3 ir 33,1 proc. (ES ir euro zonos vidurkiai buvo 45,8 ir 47,0 proc.). Tačiau net ir turėdama mažiausias išlaidas Airija kai kurioms sritims skiria panašią (paramai šeimai ir vaikams, nedarbui) arba netgi didesnę BVP dalį (būstui, t. y. daugiausia pašalpoms, skirtoms namų ūkių nuomos ir pan. išlaidoms padengti), negu vidutiniškai tam skiriama ES ar euro zonoje. Lietuva šioms sritims skiria gerokai mažiau nei Airija, ES ar euro zona, tačiau pagal ligai ir negaliai skirtų socialinių išmokų dydį ji yra antra ES po Danijos.
Norėdama pasiekti Airijoje ar vidutiniškai ES ir euro zonoje stebimą pajamų nelygybės lygį, Lietuva turėtų skirti daugiau socialinės paramos lėšų būstui, nedarbo draudimui, šeimų ir vaikų paramai bei našliams ir našlaičiams remti. Tokiam išlaidų padidinimui reikėtų surasti 2–3 proc. BVP papildomų pajamų. Nors tai – didelė pinigų suma, reikšmingą jos dalį būtų galima gauti išsprendus esamos sistemos efektyvumo problemas. Išsamiau panagrinėjus Lietuvos ir kitų ES valstybių valdžios sektoriaus finansų duomenis tampa akivaizdu, kad Lietuvos valdžios sektoriaus finansai galėtų būti valdomi efektyviau, pavyzdžiui, tai pasakytina apie ligai ir negaliai skiriamas lėšas – reikėtų įvertinti, ar jos yra naudojamos efektyviai, ir kritiškai peržiūrėti jų gavėjų skaičių.
Pagal ligai ir negaliai skirtų lėšų ir BVP dalį 2017 m. Lietuva priskirtina prie daugiausia lėšų skyrusių ES valstybių. Daugiau skyrė tik Danija, Švedija, Nyderlandai, Belgija ir Vokietija. Galima įtarti, kad didžiausios efektyvumo problemos susijusios su negaliai skiriamomis lėšomis, t. y. tarptautiniame kontekste Lietuva tam skiria santykinai didelę BVP dalį greičiausiai dėl gausaus invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičiaus. Pastarasis, palyginti su visais gyventojais, 2016 m. sudarė beveik 6 proc. ir buvo vienas iš didžiausių visoje ES, didesnis stebėtas tik Belgijoje ir Estijoje. Toks gavėjų skaičius ypač kontrastuoja su negalią turinčių žmonių skaičiumi Lietuvoje: tokių žmonių dalis, palyginti su visais gyventojais, 2012 m. buvo tarp 5 mažiausių visoje ES. Tokius nesutapimas nėra lengva paaiškinti. Todėl galima daryti tik prielaidą, kad santykinai gausus invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičius yra palyginti mažų senatvės pensijų pasekmė: pensinio amžiaus gyventojai, siekdami pasididinti pajamas, ne visada legaliais būdais siekia gauti netekto darbingumo ar neįgalumo pensijas.
Prie pajamų nelygybės mažinimo prisidėtų stambių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių ir didelius atlyginimus mokančių įmonių, pvz., FinTech srityje, pritraukimas į Lietuvą.
Siekiant sumažinti pajamų nelygybę, antras būtinas žingsnis – iš esmės spręsti netolygaus verslo formų apmokestinimo, arba „gyvulių ūkio“, problemą. Lietuvoje skirtingų verslo formų mokestinė našta gali skirtis net kelis kartus. Nagrinėjant pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamas ir sumokamus mokesčius, matyti akivaizdūs skirtumai: savarankiška kaip pagrindine veikla užsiimančių gyventojų pajamos yra panašaus lygio ar net didesnės nei dirbančių pagal darbo sutartis, tačiau savarankiškai dirbantys asmenys mokesčių sumoka santykinai mažiau, palyginti su samdomais darbuotojais. Tai sukuria legalias ir nelegalias paskatas pasirinkti veiklos formą taip, kad pajamos būtų apmokestinamos kuo mažesniais tarifais. Tad dažnu atveju gali susiklostyti situacija, kai panašų ar identišką darbą savarankiškai dirbantis asmuo sumoka gerokai mažiau mokesčių, nors jo pajamos gali būti net gerokai didesnės nei dirbančiojo pagal darbo sutartį. Preliminariais skaičiavimais, perteklinių verslo formų įvairovės panaikinimas, jų išgryninimas ir apmokestinimo tvarkos suvienodinimas potencialiai galėtų mokestines pajamas padidinti apie 0,3 proc. BVP.
Prie pajamų nelygybės mažinimo prisidėtų stambių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių ir didelius atlyginimus mokančių įmonių, pvz., FinTech srityje, pritraukimas į Lietuvą. Statistiniai duomenys byloja, kad erdvės plėstis šioje srityje Lietuva turi tikrai daug. Didžiausią darbo užmokestį – beveik dvigubai didesnį už vidutinį – mokančiose industrijose sukuriama pridėtinės vertės dalis yra menka. Pavyzdžiui, Informacijos ir ryšių veiklos sukurta pridėtinė vertė sudarė tik 3,7 proc. (ES – 5 proc., euro zonoje – 4,7 proc.), o finansinės ir draudimo veiklos – tik 2 proc. (ES – 4,9 proc., euro zonoje – 4,5 proc.) visos pridėtinės vertės, 2017 m. sukurtos Lietuvos ūkio subjektų. Šiose veiklose dirbo tik 3,6 proc. visų užimtųjų – tokie Lietuvos rodikliai ne tik nesiekia ES (6,1 proc.) ar euro zonos (6,1 proc.) vidurkių, bet ir yra gerokai mažesni nei kaimyninėse valstybėse (6,5 proc. Estijoje, 5,8 proc. Latvijoje, 4,9 proc. Lenkijoje).
Airija yra ypač gerai išnaudojusi šią nišą. Šioje šalyje yra įsikūrusios tokios didelės įmonės kaip Google, Facebook ir kt., todėl ir Airijos įmonių, vykdančių informacijos ir ryšių bei finansinę ir draudimo veiklą, sukurtos pridėtinės vertės dalis 2017 m. sudarė atitinkamai 10,3 ir 7,5 proc. Šias veiklas Airijoje vykdo dešimtadalis užimtųjų. Palyginti su kitomis ES valstybėmis, Airija pagal šiuos rodiklius yra antra po Liuksemburgo. Toks įspūdingas šių sektorių indėlis nebuvo pasiektas per naktį, didelio kapitalo įmonės pritraukiamos tik atlikus gerus namų darbus. Todėl verta ir Lietuvai čia pabandyti atrasti savo nišą: juk, pagausėjus stambių informacijos ir ryšių bei finansine ir draudimo veikla užsiimančių įmonių, į valstybės, Sodros ir PSDF biudžetus būtų įnešta papildomų pajamų, ir jas, Airijos pavyzdžiu, būtų galima per socialinę sistemą nukreipti mažiausias pajamas gaunantiems namų ūkiams.
Vaidotas Tuzikas yra Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas.
