Nuo 2010 metų mažėjančios darbo sąnaudos ir didėjantis produktyvumas leido Lietuvos eksportuotojams sėkmingai plėsti eksporto rinkas ES. Visgi nuo 2013-ųjų metų realiems atlyginimams pradėjus augti sparčiau nei produktyvumui, ši rinkos dalis pradėjo trauktis.
Panašu, jog išsekus galimybėms konkuruoti mažinant darbo kaštus, nebuvo pakankamai investuojama į efektyvumo didinimą. O nedidinant investicijų Lietuva greičiausiai nesugebės ne tik padidinti, bet ir išlaikyti užimamų pozicijų.
Tiesa, pirmojo šių metų pusmečio rezultatai džiugina – nepaisant ne itin optimistinių verslo lūkesčių, materialinės investicijos per metus išaugo 9,2 proc. Dar svarbiau tai, kad 10 proc. padidėjo ir investicijos į mašinas, įrenginius ir transporto priemones. Tai reiškia, jog įmonės investavo į efektyvumo didinimą.
Įmones investuoti verčia ne tik aukštas gamybinių pajėgumo panaudojimas lygis, bet ir didėjantis spaudimas atlyginimų augimui bei didėjanti konkurencija eksporto rinkose.
Įmones investuoti verčia ne tik aukštas gamybinių pajėgumų panaudojimas lygis, bet ir didėjantis spaudimas atlyginimų augimui bei didėjanti konkurencija eksporto rinkose.
Be to, panašu, kad finansuoti investicijas taip pat yra iš ko. Nepaskirstytas pelnas pirmąjį šių metų pusmetį jau 7,1 proc. viršijo ankstesnį piką, pasiektą 2008 metais.
Taigi įmonės turi pakankamai nuosavų lėšų finansuoti investicijų projektus. Kita vertus, įmonės taip pat žymiai sumažino savo finansinį svertą ‒ Lietuvos įmonės yra vienos mažiausiai įsiskolinusių įmonių ES. Taigi palankios skolinimo sąlygos ir konkurencinis spaudimas gali paskatinti įmones skolintis daugiau.
Beveik visą laiką po krizės įmonių paskolų portfelis traukėsi, tačiau pastaruoju metu matėme šiokių tokių atsigavimo ženklų, įmonės pradėjo aktyviau skolintis investicijoms. Aukštas likvidumas bankiniame sektoriuje ir gerėjančios Lietuvos ekonomikos perspektyvos turėtų skatinti skolinimo augimą ir ateityje.
Rugsėjį taip pat pagerėjo ir iki šiol vis prastėję pramonės lūkesčiai. Ir pramonės, ir paslaugų sektoriaus pasitikėjimo rodikliai šiuo metu yra aukštesni nei prieš metus. Be to, pramonės įmonių, kurios neįvardija nei vieno veiksnio, kuris ribotų jų veiklą, dalis šiuo metu yra aukščiausia istorijoje, ir tokių įmonių dalis paslaugų sektoriuje taip pat stabiliai auga. Finansinių sunkumų patiria gana nedaug ‒ 10-11 proc. šių įmonių.
Net 41-45 proc. paslaugų ir pramonės įmonių mano, kad jų prekių ir paslaugų paklausa nėra pakankama. Kita vertus, pramonė bei iš dalies ir logistikos bei transporto sektoriai šiuo metu yra mažiau priklausomi nuo besitraukiančios Rusijos rinkos, kadangi dalis praradimų buvo kompensuoti stabilesnėse rinkose ES ir JAV.
Nepaisant daugelio teigiamų veiksnių, tolesnis investicijų augimas toli gražu nėra užtikrintas.
Eksporto perspektyvos į ES taip pat išlieka palankios ‒ ir įmonių, ir gyventojų paskolų portfeliai vėl auga, o fiskalinė konsolidacija ir skolų krizė, galima sakyti, jau praeityje.
Namų ūkių vartojimo augimas Lietuvoje taip pat turėtų išlikti spartus, kadangi užimtumo augimas greičiausiai nesustos, o atlyginimų augimas net spartės.
Nepaisant daugelio teigiamų veiksnių, tolesnis investicijų augimas toli gražu nėra užtikrintas. Pastaruoju metu išaugus neapibrėžtumui dėl pasaulio ekonomikos augimo, išaugo tikimybė, kad ir ES šalių perspektyvos gali greitai pablogėti.
Be to, žemos naftos kainos viena vertus skatina vartojimo augimą ES, tačiau tuo pačiu metu blogina Rusijos ekonomikos perspektyvas. Visgi Lietuvos įmonės užima tik 0,2 proc. visos ES eksporto rinkos. Investicijos į efektyvumą, prekių ženklus ir jų žinomumą gali padėti išnaudoti šį didelį potencialią.
Aišku, jog investicijos gali būti rizikingos, ypač esant dideliam neapibrėžtumui, bet lygiai taip pat aišku ir tai, jog neinvestuojant nesėkmė užsienio ir vidaus rinkose yra garantuota.
Vaiva Šečkutė yra „Swedbank“ Lietuvoje vyresnioji ekonomistė
