Ši nuostata perkelta ir į Europos Sąjungos 2010 metų Audiovizualinę direktyvą, o taip pat įtraukta ir į Visuomenės informavimo įstatymą, kurio 341 str. 1 d. numatoma, jog „Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimas iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių“ , kuris gali būti stabdomas tik esant aiškiai apibrėžtoms sąlygoms.
Tokia situacija netruko pasinaudoti ir Rusijos televizijos: 2009 metais Latvijoje transliacijos licencija buvo išduota „PBK Lithuania“, 2012 metais – Didžiojoje Britanijoje – „NTV Mir Lithuania“; iš Švedijos, su vietos kontroliuojančių institucijų leidimu, Baltijos šalims retransliuojamas kanalas „RTR Planeta“.
Tik susidūrusios su ciniška Kremliaus propagandos mašina, valdžios institucijos susivokė, jog Rusija iš anksto ruošėsi ir sumaniai pasinaudojo liberaliomis Europos Sąjungos normomis.
Deja, tik susidūrusios su ciniška Kremliaus propagandos mašina, valdžios institucijos susivokė, jog Rusija iš anksto ruošėsi ir sumaniai pasinaudojo liberaliomis Europos Sąjungos normomis, kad užsitikrintų savo televizijoms tokias pat veiklos sąlygas, kokias turi ir kiti ES šalių transliuotojai, tuo pat metu apsunkindama tokių programų apribojimą ar pašalinimą iš Lietuvos, kadangi tai galima atlikti tik pagal aiškias ir griežtas Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas procedūras.
Dar daugiau: atsidūrusios akivaizdžios grėsmės akivaizdoje, institucijos iš esmės neturėjo ką pasiūlyti, nors nuo pirmojo incidento 2004 m. praėjo dešimtmetis – jubiliejus, kurį daug kam norėtųsi pratylėti.
Atsakingi pareigūnai tvirtina, kad jie neturėjo arba turėjo nepakankamai priemonių, leidžiančių veiksmingai kovoti su priešiška propaganda ir prašo vis griežtinti Visuomenės informavimo įstatymą bei didinti institucijų galias.
Pats prašymas yra suprantamas ir gal netgi nėra labai blogas, tačiau norėtųsi girdėti, o kokius gi rezultatus ruošiasi pasiekti tos papildomomis galiomis visapusiškai sustiprintos įstaigos?
Kol kas matome, kad tomis galimybėmis, kurias jau šiandien suteikia galiojantis įstatymas, nebuvo pasinaudota, todėl nuoširdžiai abejojame, kad papildomos galios išspręs įsisenėjusias problemas. Anekdotu virto rinką prižiūrinčių institucijų kova su palydovine televizija „Viasat“, su šiaurietiška ramybe ignoruojančia LRTK sprendimus.
Netgi žurnalistai, rašantys propagandinių kovų tema, pripažįsta, jog negali būti kalbų apie programų išjungimą, jeigu tai taikoma tik daliai rinkos: „Negalima nesutikti su kabelinių televizijų atstovų argumentais, kad įstatymai turi galioti visiems panašias paslaugas tiekiantiems subjektams. Iki šiol Lietuvoje paslaugas teikiančios palydovinės televizijos kažkodėl nebuvo laikomos retransliuotojais, todėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijai laikinai nustačius kai kurių rusiškų kanalų retransliavimo ribojimus, VIASAT ir toliau šiuos kanalus transliavo. Ar neslypi po šiuo neveiklumu kieno nors interesai? Klausimas atviras,” – apie keistą padėtį retransliavimo rinkoje sako teisininkas Paulius Markevičius
Kita vertus, „Viasat“ vadovo pasiūlyme kreiptis į aukščiau minėtoms televizijos programoms licencijas išdavusias kitų Europos šalių institucijas nėra kaži kokia skandinaviška gudrybė, kaip galbūt kai kam atrodo.
Iš tiesų, vienas iš Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų rinkos tikslų – kuo efektyvesnė transliuotojų priežiūra, nes būtent jiems tenka redakcinė atsakomybė už turinio parinkimą bei tai, kokia tvarka jis pateikiamas žiūrovui. Tai savaime užtikrintų, jog ir retransliuojamas turinys atitiks keliamus reikalavimus.
Todėl ir dabartiniame Visuomenės informavimo įstatyme yra aiškiai apibrėžta procedūra, ką daryti, jeigu iš ES valstybės transliuojama kitai ES valstybei skirta televizijos programa, kurioje yra akivaizdžiai melagingos, įstatymams prieštaraujančios informacijos (nes daugiausia problemų ir kyla dėl televizijos programų, kurios yra skirtos Lietuvai).
Tam yra numatyti konkretūs žingsniai. Pirmasis jų – kreipimasis į ES valstybės narės (šiuo atveju Latvijos, Didžiosios Britanijos ar Švedijos) atsakingą instituciją, kad būtų pasiektas abi valstybes tenkinantis problemos sprendimas. Kitas, jei susitarti nepavyksta, – kreipimasis į Europos Komisiją.
Kol kas neatrodo, kad nuo riksmų pereinama prie darbų. Ruošiamos Visuomenės informavimo ir kitų įstatymų pataisos apsiriboja vienu kitu padailinimu, užuot taisę padėtį iš esmės.
Šios procedūros taikymas yra gerai žinomas ir mūsų institucijoms – dar 2012 metais atsakingų už televizijos reguliavimą valstybės tarnybų atstovų susitikime Rygoje ją išsamiai, su pavyzdžiais pristatė Švedijos atstovai. Latvijos atstovai pamoką išgirdo – ir dėl „REN TV Baltic“, „Mir Baltic“ bei „RTR Planeta“ veiksmų pateikė skundus Didžiosios Britanijos bei Švedijos institucijomis (bei gavo atitinkamus atsakymus į juos).
Lietuvoje namų darbai, kurie šiandien leistų pradėti procedūras Europos Komisijoje, tikriausiai dar nėra padaryti, ir neaišku ar daromi ( bent jau viešai tokios informacijos nepavyko surasti). Tad nieko nuostabaus, jog susidūrus su priešiškos propagandos mašina valstybei tenka imtis skubių, nors kartais iki galo neapgalvotų, veiksmų.
Deja, kaip ir kiekvienas skubos darbas, jie sukelia didelės veiklos įspūdį, daug triukšmo, bet iš esmės nesprendžia problemų. Į karą būtina eiti pasiruošus, juolab į propagandinį ir juolab su tokia resursų negailinčia valstybe kaip Rusija. Atrodo, tarsi būtume išpuolę iš degančios gryčios, nežinodami, nei kur vanduo, nei kur kibirai vandeniui semti – tik mojuojame rankomis ir garsiai rėkiame.
Kol kas neatrodo, kad nuo riksmų pereinama prie darbų. Ruošiamos Visuomenės informavimo ir kitų įstatymų pataisos apsiriboja vienu kitu padailinimu, užuot taisę padėtį iš esmės. Atrodo, jog ir toliau išliks skirtingos konkurencinės sąlygos bei skirtingi teisiniai reikalavimai Lietuvoje registruotiems ir čia neregistruotiems paslaugų teikėjams.
Lietuvos įstatymų besilaikantys retransliuotojai bus spaudžiami vis labiau, o tie, kurie įstatymų nevykdo, ir toliau galės jų nevykdyti. Nes pirmiesiems galioja Lietuvos teisės aktai, antriesiems gi galima slėptis už ES teisės nuostatų. (Čia kyla gal ir akiplėšiškas, bet natūralus klausimas: ar Lietuva vis dar ES narė, o jeigu taip, kodėl vieniems ūkio subjektams užtenka ES teisės normų, o kitiems – reikalingi papildymai?).
Kol Lietuvoje kovojama su savais licencijuotais retransliuotojais, gyvenimas juda toliau, atnešdamas vis naujų iššūkių, apie kuriuos nė viena valdiška institucija nenori net girdėti, o juolab imtis juos spręsti: laisvai prieinamos rusiškos programos palei sieną su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, internetu platinami TV programų paketai, sharing‘as, streaming‘as ir t.t., ir pan. Ši rinkos dalis nenumaldomai auga. Kaip sparčiai ji didės, priklausys ir nuo to, kokią alternatyvą nekontroliuojamai rinkai galės pasiūlyti legali rinka. Norisi galvoti, kad rinką prižiūrinčioms institucijoms ne tas pats, kas ir kaip dirbs Lietuvoje, ypač jeigu informacinė priešprieša nemažės...
Tad patriukšmavus ir priešą pagąsdinus, tikėtina, jog institucijoms užteko laiko pasitikrinti savuosius šovinius ir ginklus, kurie, kaip paaiškėjo, visiškai tinkami naudoti – svarbu laiku ir taikliai iššauti.
Vaiva Žukienė yra Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos (LKTA) prezidentė
