Tikiu, kad tarp rajoninių mokyklų, žvyrkelių ar paramos žemės ūkiui klausimų Seime turi nuolat garsiai girdėtis ir Vilniaus klausimai. Tiek, kiek kitur Lietuvoje politiškai skausmingas yra demografinis mažėjimas tuo pačiu reiškiantis ir neišvengiamas optimizacijas, tiek pat politiškai čia yra svarbus miesto augimas.
Vilniaus miesto demografinį, ekonominį, kūrybinį augimą mes turime sustiprinti protingu planavimu, prie žmogaus esančiomis viešosiomis paslaugomis ir būtina infrastruktūra. Sąžiningai mokėdamas mokesčius vilnietis turi lūkestį vesti vaiką į darželį šalia namų, su kaimynais susitikti tvarkingoje viešojoje erdvėje, į darbą vykti naujai nuteistu keliu, kuris nesugadins automobilio. Jei šie lūkesčiai nebūtų atliepti, mus visus taip džiuginantis sparčiausias regione sostinės augimas virstų dideliu chaosu ir vilniečių nusivylimu valdžios institucijomis – tiek savivaldos, tiek nacionalinėmis.
Nepaisant šių svarbių, tačiau ir paprastų principų, dažnai politikai Lietuvoje į Vilnių linkę žiūrėti ne kaip į savas politines problemas sprendžiantį, bet tiesiog kaip į visuotinį likusios Lietuvos problemų sprendimo donorą. Suprantame, kad padėti kitoms savivaldybėms – teisinga, tačiau tai reiškia ir kitą labai paprastą, bet svarbų dalyką – Vilniaus sėkmė yra ir visos Lietuvos sėkmė. Šis principas reikalauja labai atsakingo Vilniaus ir Seimo bei Vyriausybės tarpusavio bendradarbiavimo. Aktyviai domiuosi sportu – deja, gyvai mačiau daug praloštų varžybų dėl komandos nesusižaidimo. Visada geriau mokytis iš sportinių, o ne politinių klaidų.
Vilniui, Seimui ir Vyriausybei būtina laikytis komandinio principo. Ir ateityje turime kartu vertinti augančio miesto poreikius, ieškoti sprendimų iššūkiams, vykdyti valstybinės reikšmės projektus.
Dar neblogai pamenu sostinės merų ir Vyriausybės ar Seimo aštrius nesutarimus, kurie virsdavo politiniais cirkais – Vilniaus merai darė protestus ir kvietė žurnalistus į spaudos konferencijas prie Vyriausybės, o premjerai išsitrindavo Vilniaus merų telefono numerius. Žaliasis tiltas nuo Vyriausybės iki savivaldybės kartais būdavo susprogdinamas ir dėl to pralaimėdavo visi.
Mano patirtis rodo, kad geras „susižaidimas“ yra itin svarbus. Geras pavyzdys – NATO viršūnių susitikimas. Baigėsi rinkimai, praėjo vos savaitė, dvi, mes pradedame gauti skambučius iš kitų institucijų, kad NATO viršūnių susitikime bus daugybės šalių delegacijos, šimtai žurnalistų, bus judėjimas per pusę miesto, galiausiai pats JAV prezidentas Joe Bidenas kalbą kažkur turės sakyti. Sako: „be jūsų pagalbos neišsiversim“.
Mes pasiraitojom rankoves ir dirbom. Ne tik masiškai pagrindines gatves išgražinom ir medžius apsikirpom, bet buvome ir pasaulinės politikos dalyviais. Kai miestas buvo globalinio dėmesio centre, mes kartu su vilniečiais pakvietėme visus remti ir palaikyti Ukrainą. Sukūrėme tokią mėlynai geltoną atmosferą, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo kalbą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pradėjo žodžiais „Aš namuose“.
Tai efektyvaus bendradarbiavimo rezultatas. Negailėjome nei jėgų, nei valandų.
Daugybė svarbių bendrų darbų dar laukia – nuo strateginių projektų kaip Nacionalinis stadionas, Nacionalinė koncertų salė ar atnaujinta Vilniaus geležinkelio stotis, iki mažiau skambių, bet taip pat reikalingų darželių, baseinų ar kelių.
Kaip minėjau, šiems darbams padaryti reikia ne vienpusio požiūrio į Vilnių kaip į donorą, bet ir labai aiškaus supratimo – Vilniaus sėkmė yra ir visos Lietuvos sėkmė.
Kad šio principo laikytumėmės ir darbus visi kartu įgyvendintume mums neabejotinai reikia stiprios komandos Seime ir Vyriausybėje. Kviečiu visus aktyviai balsuoti – kartu laukia daug darbų Lietuvai ir Vilniui.
