Kartu pasigirdo nuogąstavimų, jog pedagogų rengime atsiras vakuumas, artimiausioje ateityje pajusime įvairių sričių mokytojų deficitą, į diskusijas įsitraukė net politikai. Vis dėlto mažiau pastebėtas svarbus faktas – šiemet užfiksuotas rekordinis skaičius stojančiųjų į profesines pedagogikos studijas, kuriomis parengiami itin stiprūs mokytojai dalykininkai.
Pagrindiniu iššūkiu mokyklai dar neseniai įvardijome mokytojo profesijos prestižo sugrąžinimą. Juk bene kiekvienas sutiktų, kad idealiu atveju konkursas į šias specialybes turėtų būti vienas aukščiausių, tačiau susiklosčiusi situacija buvo priešinga. Maža to, pasitaikydavo atvejų, kuomet tapti tam tikrų specialybių mokytojais nenorėdavo nė vienas stojantysis.
Pavyzdžiui, nuo 2012 iki 2014 m. Lietuvos edukologijos universitete nebuvo priimta nė vieno studento į chemijos ir fizikos mokytojų rengimo specialybes. 2015 m. sujungus chemijos ir fizikos studijas į bendrą programą, buvo priimtas vos vienas studentas.
Palyginimui, vien per pastaruosius trejus metus Vilniaus universitetas (VU) priėmė 136 stojančiuosius į profesinės pedagogikos studijas, o neseniai pasibaigęs priėmimas buvo rekordinis – sulaukta daugiau nei 100 norinčiųjų tapti mokytojais.
2014–2016 m. pagal dalykines kryptis daugiausia studentų stojo baigę fizikos, lietuvių filologijos bei istorijos bakalauro studijas. Pagal mokslo kryptis pagrindinės studentų grupės susiformavo iš humanitarinių ir gamtos mokslų krypčių atstovų.
Štai dar viena iliustracija – daugiau kaip pusė – 54 proc. – prieš dvejus metus baigusių VU profesinės pedagogikos studijų absolventų įsidarbino mokytojais, praktiškai visi jie dirba pagal savo dalykinę kryptį fizikos, lietuvių kalbos, matematikos mokytojais. Apie penktadalis dirba platesnio profilio ugdytojais priešmokyklinio, pradinio ugdymo įstaigose, ketvirtadalis – net kelių dalykų mokytojais, pavyzdžiui, fizikos ir matematikos, istorijos ir geografijos, informatikos ir matematikos.
Šios tendencijos demonstruoja, kad stojančiųjų noras tapti mokytojais niekur nedingo. Pagrindiniai iššūkiai glūdi pedagogų rengimo sistemoje, kuri lig šiol negalėjo pasiūlyti stojančiųjų lūkesčius atliepiančios studijų kokybės. Retas pedagogikos studijas baigęs studentas dirbdavo mokytoju, o įsidarbinusieji negalėdavo pasigirti oriu uždarbiu.
Bet situacija po truputį keičiasi. Kaip rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenys, ugdymo krypčių grupėje VU absolventai gauna didesnius – vidutiniškai 955 eurus – siekiančius atlyginimus, kuomet vidutinė šalies aukštųjų mokyklų parengiamų mokytojų alga tesiekia 527 eurus prieš mokesčius. Tai – ir visos sistemos ydų, ir ankstesnių valdžių požiūrio į švietimo sektorių išdava.
Kita vertus visi skaičiai veda į viena – valstybėje su itin ribotais ištekliais būtina konsoliduoti žmogiškąjį ir mokslinį potencialą siekiant išugdyti geriausius šalies talentus. Šalies valdžios ir aukštųjų mokyklų atsakomybe tampa didinti mokytojo profesijos patrauklumą, kad išugdę gabius mokytojus galėtume kelti ir moksleivių parengimo lygį visoje Lietuvoje.
Suprantama, mokytojų rengimas ir jų karjeros galimybės mieste ir regionuose skiriasi. Miestų, ir ypač didmiesčių, vaikai turi nepalyginamai daugiau galimybių siekti aukščiausių rezultatų nei jų bendraamžiai miesteliuose ar kaimuose. Tad mokytojų rengimo sistema kartu turi būti nukreipta į atskirties mažinimą.
Regioniniai universitetiniai centrai pirmiausia turėtų prisiimti misiją bendrojo lavinimo mokyklose suteikti vaikams kuo geresnes sąlygas siekti aukščiausių rezultatų, o tai neabejotinai didintų jų galimybes siekti kokybiško aukštojo mokslo. Atmetus visas politines deklaracijas, tik konkurencingas išsilavinimas pajėgus mažinti regionų atskirtį ir kurti jiems naują vertę.
Į aukštojo mokslo sistemą ateinant gabesniems moksleiviams augtų ir bendra ugdymo kokybė, o ilguoju laikotarpiu tai taptų svarbia paskata bendrai kokybinei valstybės raidai ir jos plėtrai.
Baimė, jog nebus kam rengti mokytojų, stovi ant molinių nežinojimo kojų. Ateities pedagogus rengs tie, kurie nuosekliai investuoja į mokslo ir studijų kokybę. Ši investicija yra stojančiųjų pasitikėjimo garantas, kuris užsitarnaujamas sunkiu ir nuosekliu darbu. Ir jeigu kyla klausimas, kas rengs mokytojus, atsakau – mes rengsime, kadangi nuo to priklausys mūsų vaikų išsilavinimo kokybė, vadinasi, ir mūsų valstybės sėkmė.
Doc. Valdas Jaskūnas yra Vilniaus universiteto studijų prorektorius.
