Remiuosi savo asmenine patirtimi, kai dirbdamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje prorektoriaus mokslui ir studijoms pareigose iš arti susipažinau su Lietuvos karo pramonės, mokslinių tyrimų technologiniuose moksluose reikalais. Steigėme Karo mokslų institutą, o jame atsirado ir Karo technologijų centras, skirtas specialiai karo technologijų vystymui. Kuruojant šią sritį teko susipažinti su situacija, sistemos veikimu ir problematika. Šiandieną matydamas didžiules problemas šioje srityje, dalinuosi savo patirtimi ir siūlymais inicijuoti pokyčius Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
Atnaujintoje Nacionalinio saugumo strategijoje esame numatę parengti ir įgyvendinti gynybos ir saugumo pramonės gaires. Visų pirma, siekiame sukurti teisinį reguliavimą ir palankią aplinką inovacijų diegimo gynybos pramonės srityje sudarytoje darbo grupėje, siekdami į ją įtraukti kuo daugiau atsakingų Lietuvos kariuomenės, Krašto apsaugos sistemos institucijų atstovų ir privataus sektoriaus organizacijų dėl glaudesnio bendradarbiavimo gynybos ir inovacijų srityje.
Karo pramonė yra labai specifinė pramonės sritis, turinti daug įvairių galimybių ir apribojimų. Jai būdingas ypatingas sezoniškumas: čia ji stovi neturėdama užsakymų ir investicijų, čia strimgalviais didina gamybos apimtis ir štampuoja produkciją, turėdama užsakymų keliems metams į priekį. Jos vystymo neriboja pinigai, daugiau fizinis ir intelektualinis potencialas. Karo pramonė negali laisvai tenkinti bet kokio užsakymo, nes juos riboja galiojančių teisės aktų reikalavimai, daugeliui produkcijos rūšių galioja valstybinis monopolis, o ir užsienio rinkos, žaliavų tiekimas yra apriboti įvairių politikos posūkių, kuriuos sunku iš anksto numatyti. Juk prieš keletą metų buvo galima komponentus pirkti šalyse, kuriose dabar šis kelias uždarytas, įsigyti metalo žaliavas Ukrainoje, jai šių žaliavų reikia pačiai, buvo galima pasitikėti Izraelio karo pramone, dabar bendrystė nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Taigi tai ypač rizikingas pramonės sektorius, kuriame galima daug uždirbti, bet galima ir viską prarasti, neturint galimybės daryti įtakos patiems procesams.
Tuo metu valstybė yra suinteresuota karo pramonę turėti, nes tai yra vienintelis garantas, kad sunkią valandą kariuomenė bus aprūpinta esminiais gynybos ištekliais. Mat gyvenant tik iš užsienio tiekimo, susiduriama su keliomis specifinėmis problemomis:
- Taikos metu karo pramonės įmonės siūlo pačią nuostabiausią produkciją, pristatydamos jos privalumus. Gavus užsakymą pradeda ryškėti trūkumai: pasirodo technologija nėra iki galo ištobulinta, sandėlyje produkcijos nėra, reikia inicijuoti gamybos procesą, atsiradus specifiniams šalies pirkėjo poreikiams, nėra galimybių juos greitai patenkinti.
- Karo metu šalis gamintoja pirmiausiai rūpinasi savo valstybės interesais. Tai labiausiai juntama amunicijos gamybos procese: šiuolaikiniame kare amunicija senka žaibiškai, todėl jos poreikiai ženkliai išauga: amunicijos reikia čia ir dabar. Žinoma, pirmiausiai tenkinami savos valstybės poreikiai, o kitiems užsakovams produkcija teikiama tik patenkinus nacionalinius poreikius.
- Egzistuoja produkcijos pristatymo problemos. Karo metu produkciją reikia fiziškai pristatyti, o tai gali būti sunku padaryti dėl dviejų priežasčių: objektyvių, priešui blokuojant pristatymo kelius, ir subjektyvių, kai šalis gamintoja bijo tiekti pažadėtą produkciją, bijodama būti apkaltinta dalyvaujanti kariniame konflikte, arba rizikuoja prarasti didesnį kitos, priešiškos šalies užsakymą.
- Yra ir produkcijos modernizacijos problemos: karo metu įranga greitai tobulėja, ir jei valstybė pasitiki tik užsienio tiekėjais, gali būti, kad nespės tobulinti savo įrangos. Užsienio tiekėjas gali būti nesuinteresuotas tiekti naujausias technologijas, užsakymas gali pasirodyti nepakankamai stambus, procesas gali trukti per ilgai.
- Pirkdama karo pramonės produkciją valstybė praranda valstybės uždirbtus pinigus negrįžtamai; investuodama į savo karo pramonę ji kuria darbo vietas, kurios savo ruožtu maitina paslaugų sferą, kitaip sakant pinigai sukasi valstybės gyvenime toliau.
Jeigu paklaustume kariuomenės atstovų, jie pristatytų ir nacionalinės karo pramonės trūkumus. Ji neturi didelių užsakymų, todėl sunkiai konkuruoja su užsienio konkurentais, negalėdama pristatyti kokybiškos produkcijos. Akivaizdu, kad seniai veikianti, ilgametę patirtį, reikalingą įrangą turinti užsienio įmonė sugebės pateikti platesnio asortimento ir tikriausiai kokybiškesnę, o gal ir konkurencingą kainą turinčią produkciją, bent jau žiūrint į gaminių charakteristikas pirkimo metu, todėl viešojo konkurso būdu dažniausiai laimės užsienio gamintojai. Tačiau karinė išmintis kužda, kad mokant užsienio įmonėms toliau bus stiprinamos užsienio įmonės, vis tiek nepavyks prilygti stipriausiems, o problemos, jau kilusios organizuojant pirkimus paskutiniaisiais metais jau demonstruoja pirkimo „nuo lentynos“ trūkumus. Tai ką gi daryti?
Matyt, tiesa yra per vidurį. Yra dalykų, kurių mes nepagaminsime, neturime nei žaliavų, nei patirties, nei žmonių. Tačiau yra sričių, kur esame stiprūs. Tai mūsų išgirtieji lazeriai, aviacinė sklandytuvų technika ir daugelis kitų sričių, apie kurias mes kalbame kaip apie savo perlus. Tai mūsų specializacija, kurią jau pastebėjo užsienio investuotojai, mat jie taip pat ieško galimybių gaminti pigiau ir kokybiškiau. Paskutiniuoju metu ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija pradėjo užsakinėti kai kurios Lietuvoje gaminamos produkcijos. Galų gale. Bet kodėl gi karo pramonė nesivystė ankstesniame laikotarpyje? Tam yra kelios svarbios priežastys:
- Iki didžiojo Rusijos – Ukrainos karo Lietuva nebuvo susidūrusi su rimtu pavojumi ir nesuprato straipsnio pradžioje buvusių „nuo lentynos“ pirkimo trūkumų. Gyvenome nuotaika „karo nebus“, mąstydami taikos meto kategorijomis, kelių tūkstančių eurų apimties „auksinių šaukštų“ skandalas atrodė žymiai svarbesnis, nei valstybės gebėjimas apsiginti.
- Nepriklausomybės pradžioje buvo bandymų kurti lietuvišką produkciją. Nespėjus karo pramonei įsisukti, buvo nusivilta jos kokybe nesuprantant, kad karo pramonei reikia laiko reikalingam lygmeniui pasiekti, ji turi išgyventi kūdikystės ir vaikystės laikotarpius, iki gebės gaminti solidžią produkciją. Deja, kūdikiai mirė nepradėję eiti į darželį, o pirmieji konstruktoriai ne tik nėra tinkamai pagerbti, bet netgi užmiršti, o kai kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą ginklų ir jų komponentų laikymą. Apie tai būtų galima parašyti atskirus straipsnius.
- Ilgą laiką karo pramonė nebuvo vystoma sąryšyje su inovacijų procesu, o skiriamos jam lėšos buvo skiriamos nesuvokiant esminių procesų. Šioje vietoje viskas yra mūsų rankose, todėl verta dėti pastangas padėčiai taisyti.
- Valstybinis neveiklumas šioje srityje buvo sėkmingai maskuojamas parodomaisiais renginiais, be krašto apsaugos sistemos indėlio pasiekti rezultatai buvo demonstruojami kaip jos pasiekimai, o bendras procesų nesupratimas, kaip politika. Mat karo pramonės ir inovacijų procesai nėra tokie paprasti, reikia tam tikro supratimo, kuris atsiranda tik karo metu. Taigi dabar kaip tik laikas apie tai kalbėti ir veikti.
Šio straipsnio užduotis nėra paverkti, kaip yra blogai. Norisi, kad būtų geriau, nes ilgalaikio karo metu sėkmę lemia ne tik patriotinės krašto nuotaikos, tai atskira sritis, bet ir kovos priemonės bei atsargos, ypač amunicija, atsarginės dalys, degalai ir tepalai. Lemia karo pramonės gebėjimas gaminti, kiekybė ir kokybė.
Suprantama, kad karo pramonė yra ypač imli inovacijoms, naujų idėjų įdiegimui. Kalba eina ne vien apie slaptus ginklus, fantazijos ribas peršokančias technologijas, bet apie paprasčiausią technologijų pritaikymą šios dienos poreikiams, karo teatro specifiką, ar pigesnių sprendimų paiešką. Todėl labai svarbus yra procesas, kaip idėja virsta realybe. Jį sudaro tam tikra seka. Visų pirma, būtina inicijuoti įstatymo pataisų kūrimą ir priimti įstatymą, kuris atlieptų į šių dienų aktualijas ir reglamentuotų gynybos pramonės stiprinimą Lietuvoje.
Galimybių langas išvystyti NATO lygiu reikšmingą gynybos pramonę, kuri ilgainiui būtų ne našta, o pridėtinė vertė valstybei, yra gan siauras ir pavėluotas, tad kertiniai sprendimai – valstybės užsakymai pramonei, licencijos gaminti A kategorijos ginklus, eksporto licencijavimo tvarka turėtų būti sprendžiami kuo greičiau. Jei to nepavyksta padaryti dabar kompleksiškai – sprendimus būtų naudinga daryti mažesniais, bet greičiau įgyvendinamais žingsniais. Būtų naudinga, jog būtent vietinės pramonės rėmimui būtų išskirtas atskiras tikslinis biudžetas, gal net formuojant valstybės biudžetą būtų galima numatyti eilutę „Nacionaliniam paramos Ukrainai fondui“. Taip pat būtų naudinga suformuoti griežtus šio tikslinio biudžeto panaudojimo terminus, kad neįgyvendinus jų – lėšos nebūtų prarandamos, būtų sukurta greitai veikianti sistema, kuri stiprintų gynybos pramonę, mokslinį potencialą ir gynybinį pajėgumą didinančias iniciatyvas.
Šiame straipsnyje aprašyti dalykai toli gražu neatspindi visų kylančių problemų ir pavojų, tačiau padeda susigaudyti procesų eigoje, atsakyti į klausimą, kodėl turime tokią ir ne kitokią karo pramonę, kaip toli pažengęs inovacijų kūrimo ir pritaikymo procesas. Akivaizdu, kad karo pramonė ir inovacijos yra specifinė sritis, reikalaujanti ypatingo valstybės dėmesio. Karo pramonei reikia profesionalaus ir tvaraus užsakymo. Jį užtikrinus, procesai galės būti tobulinami, o karo pramonė vystytųsi ir atneštų Lietuvai daug pridėtinės vertės.
Kai turi kažką savo, jau gali eiti į bendradarbiavimo formatus, ieškoti papildomo finansavimo iš NATO ir ES fondų ir organizacijų. Tokiu būdu valstybė ne tik finansuoja kitų šalių karo pramonę, bet ir gauna užsakymus iš kitur. Susidaro tam tikra pusiausvyra ir sinergija. Karo pramonės pasiekimai, „know-how“ ir specialistai gali dalyvauti ir civilinės pramonės kūrimo procesuose, auga specialistų poreikis, kuriamos darbo vietos. Inovatyvi karo pramonė sulaukia investicijų ir užsakymų, valstybė tampa turtingesnė ir saugesnė. Esame kūrybingi ir organizuoti – realizuokime savo galimybes. Sustiprinkime Lietuvos krašto gynybos potencialą ir prisidėkime prie pergalės Ukrainoje.
Dr. Valdas Rakutis yra Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys
