Politikai, šiandien garsiausiai besiskelbiantys kaip reikia finansiškai remti šeimas ir pagimdžiusias mamas, dar prieš septynis metus, naktinės mokesčių reformos metu tuos pinigus ir atėmė iš šeimų, skelbė mamų, kurios naudojosi įstatymų netobulumu, gaudynes, rengė jų teismų viešinimo akcijas ir netgi šiandien nesijaučia kalti ir net nepagalvojo atsiprašyti jų, užmiršę savo krikščioniškąją dvasią.
Bet ne apie juos, o apie pagalbą šeimai.
Ne kartą pabrėžiau, kad rūpestis šeima ne žodžiais, o realia parama. Ir reali parama pirmiausia yra šeimų finansinis stabilumas. Jei jauni žmonės žinos, kad valstybė sudarys jiems sąlygas nepatekti į skurdo gniaužtus kai susilauks vieno, dviejų ar daugiau vaikų, jie – gimdys.
Sumažinkim šeimų skurdo riziką ir įveskim vaikų pinigus. Kiekvienas vaikas turi gauti kas mėnesį.
Todėl siūlau svarstymui šiuos sprendimus:
1. Sumažinkim šeimų skurdo riziką ir įveskim vaikų pinigus. Kiekvienas vaikas turi gauti kas mėnesį. Skatinkim gausesnes šeimas, kad joms net negrėstų skurdo šmėkla ir nuo trečio vaiko mokėkime dvigubai didesnius vaiko pinigus. Ir taip iki 16 metų ar kol baigs vidurinę mokyklą. Panašiai elgiasi kaimynai latviai, panašiai remia šeimas, turinčias vaikų, ir Švedija ar Vokietija bei kitos Europos šalys. Tam reikėtų papildomų pinigų, bet jie juk patektų į šeimas – vaikams.
2. Padidinti neapmokestinamą minimumą, o MMA didinkim nuo 2015 m. liepos 1 d. atsižvelgdami ne į politikų siūlymus, bet į 7-10 ekonomikos profesorių (juos gali siūlyti Rektorių konferencija, Lietuvos bankas ir Seimas proporcingai) rekomendacijas.
Tai realūs pinigai šeimų biudžetuose, tai pinigai, už kuriuos jos galės pirkti batukus ir knygas, už kuriuos galės nusivesti vaiką į teatrą ar koncertą, pasirūpinti vaikų laisvalaikiu, atostogomis, o tuo pačiu ir jų saugumu.
Tai padidins mūsų piliečių, norinčių kurti šeimas ir gimdyti vaikus Lietuvai, finansinį saugumą, kas visais sociologiniais tyrimais yra išskiriamas kaip šeimų prioritetas.
Tada reikėtų įgyvendinti ir kitas priemones, kurios pagerintų šeimų gyvenimą:
1. Nemokami priešpiečiai visiems 1-8 klasių vaikams ir nemokami pusryčiai, ir pietūs šeimoms, kurios yra socialiai remtinos. Juk į nemokamų priešpiečių programą įjungus ES finansuojamą nemokamų vaisių ir pieno produktų dalinimą pradinukams, tos išlaidos nebūtų nepakeliamos biudžetui. Tereikia susikoordinavimo ir politinio sprendimo.
Nemokami priešpiečiai visiems 1-8 klasių vaikams ir nemokami pusryčiai, ir pietūs šeimoms, kurios yra socialiai remtinos.
2. Reikalinga aiški ir finansiškai pagrįstas reemigrantų grąžinimo priemonių planas. Turim daug migraciją koordinuojančių, strategijas kuriančių departamentų ir skyrių, bet reemigrantams tose strategijose vietos nėra.
Geriausiu atveju gauna telefoninę konsultaciją ar psichologinę pagalbą skype‘u. O nemaža dalis jų pabrėžia, kad labai svarstytų grįžimą (nes nori, kad vaikai augtų gimtinėje ar pakankamai užsidirbo, ar paprasčiausiai kiti prioritetai atsirado), bet jie lauktų labai paprastos paramos – pagalbos susitvarkant įvairius būtinus, tačiau kurį laiką negyvenusiam Lietuvoje nežinomus, bet būtinus gyvenamosios vietos, socialinių kt. dokumentų, pagalbos surandant švietimo įstaigas vaikams, Nemažai lėšų skiriame imigrantų panašioms pagalboms ir integracijai, tačiau kažkodėl pamirštame savo piliečius.
3. Darželių klausimas. Dalis savivaldybių bando spręsti tą klausimą remdamos privačias ikimokyklines įstaigas per dotacijas, bet ar tik toks sprendimas? Nes iškyla kokybės, saugumo, sveikatos klausimai. Siūlyčiau svarstyti apie ikimokyklinuko krepšelį kiekvienam vaikui.
Tą įtvirtina ir dabartinis Švietimo įstatymas, jis netgi numato, kad ikimokyklinis ugdymas gali vykti namuose, tačiau vis dar švietimo biudžetas tuos vaikus ignoruoja ir skiria ikimokyklinuko krepšelį tik savivaldybines ikimokyklines įstaigas lankantiems.
Mano nuomone, visi vaikai yra lygūs ir kiekvienas turi turėti savo krepšelį, kurį jis nusineša ten, kur tėvai nori – į savivaldybės darželį, gal į privatų darželį, o gal individualia veikla besiverčiančiai guvernantei profesionalei. Krepšelį gauna apie 95000 ikimokyklinukų, iš viso 2-6 metų yra apie 120 tūkst.
Šeimoms reikia padėti ne vienus ar dvejus metus padidinus išmokas, kaip siūlo kai kurie Seimo nariai, o padėti auginti vaiką sudarant kuo palankesnę socialinę aplinką, suteikiant tam tikras socialines ir finansines garantijas. Manau, diskusijai būtent tokias galimybes ir pateikiu.
Valdas Skarbalius yra Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas
