Būtent darbo jėgos trūkumas yra ta problema, kurios kol kas išspręsti nepavyksta. Valstybės mastu lėšų trūksta tinkamam darbuotojų perkvalifikavimui, pagalbai įsidarbinant iš emigracijos grįžtantiems lietuviams, o darbdaviams tenka potencialius darbuotojus apmokyti savo lėšomis. Tuo tarpu didžiulės lėšos iš darbo rinka bei dirbančiųjų ir darbdavių poreikiais turinčios rūpintis sistemos tiesiog „sudeginamos“ be jokios realios naudos.
Lietuvos darbo birža per 2015–2017 metus su asignavimus skirstančiomis institucijomis pasirašė 297 mln. eurų vertės sutartis dėl iš Europos Sąjungos (ES) fondų finansuojamų projektų. Iš kurių 229 mln. eurų skirta taip vadinamosioms „minkštosioms priemonėms“, o likęs 71 mln. – išmokoms įmonėms, įdarbinančioms neįgaliuosius ir panašioms reikmėms.
Minkštosios priemonės savaime nėra blogai. Mokymai, persikvalifikavimas ar galimybė plėtoti įgūdžius, reikalingus savam verslui kurti ar susirasti darbo vietą, tikrai gali duoti naudos. Tačiau problemos prasideda tada, kai minkštosios priemonės taikomos nepakankamai skaidriai, jų efektyvumas bei rezultatai nėra aiškiai apibrėžiami, o tikslai, kuriems jos skiriamos, – nederinami nei su rinkos situaciją geriausiai išmanančiais darbdaviais, nei su atskirų verslo sektorių atstovais bei ekspertais.
Šiuo atveju turime situaciją, kai visų pasirašytų projektų vienintelis vykdytojas yra pati Darbo birža, o partneriai – tos pačios Darbo biržos teritoriniai padaliniai. Nei darbdavių, nei profesinių sąjungų organizacijos nebuvo kviečiamos dalyvauti projektuose kaip partneriai. O visi milijonai įsisavinami Darbo biržos viduje. Ir nors kalbėdami apie ES lėšas jau įpratome vartoti žodį investicijos, šioje situacijoje žodis „įsisavinti“ tinka kur kas labiau, nes vyko būtent tai. Tarkime, 30 mln. eurų kainavusi ir skandalingai pagarsėjusi programa „Atrask save“, kurios dalyviams per užsiėmimus buvo siūloma žaisti kortomis, megzti ar skaityti knygas, yra neefektyvios minkštosios priemonės bei konkretus pinigų įsisavinimo pavyzdys.
Šiuo metu akivaizdžiai trūkstant elektrikų, inžinierių, statybininkų ar įvairią pramoninę techniką galinčių valdyti žmonių pagal šias priemones kažkodėl apmokyti nebuvo galima. Geriausiu atveju suorganizuojami pusdienio vizitai į įmones, kuriose šie susipažįsta su agregatais bei technologijomis, kurių niekada nevaldys, nes... yra kviečiami ne ruoštis darbui, bet atrasti save. Tuo tarpu verslui tokie pusdienio vizitai ar savaitės trukmės praktikos tikrai nekuria pridėtinės vertės ir darbuotojų susirasti nepadeda. Konkrečios pameistrystės, profesinės praktikos bei persikvalifikavimo programos būtų kur kas naudingesnės, tačiau tokių priemonių įgyvendinimui lėšos skiriamos toli gražu ne taip dosniai.
Apmaudu, kad Lietuvos darbo birža ignoruoja puikiai žinomą faktą, kad nuo 2020 metų europinės investicijos mažės. Akivaizdu, kad savitiksliai, rinkos poreikių visiškai neatspindintys mokymai nepadeda bedarbiams įsilieti į darbo rinką ir nemažina ilgalaikio nedarbo, kuris valstybei ir ekonomikai turi ilgalaikį neigiamą poveikį. Žymus JAV politikas, mokslininkas ir verslininkas Bendžaminas Franklinas yra pasakęs garsiąją frazę „laikas – pinigai“ (angl. time is money). Lietuvos realijų kontekste šią frazę būtina ne tik prisiminti, bet ir nuolat taikyti praktikoje, su šaknimis raunant pinigų įsisavinimo praktikas.
Valdas Sutkus yra Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
