Jei socialinių įmonių įstatymo pataisų tikslas iš tiesų yra geresnė ir visapusiškesnė neįgaliųjų asmenų integracija į darbo rinką, tuomet socialinių įmonių veiklai kylanti grėsmė niekaip neprisideda prie problemos sprendimo.
Priešingai – sukuria naujų problemų bei apribojimų ne tik patiems dirbti norintiems neįgaliesiems, bet ir verslui. Kai akcentuojama, kad neįgalieji į darbo rinką turėtų įsilieti pagal laisvos rinkos principus, o tai padaryti jiems padeda lengvatos, kažkodėl nutylima, kad jie tai gali daryti jau dabar, bet būtent ši sistemos grandis ir veikia bene silpniausiai. Tuo tarpu socialinės įmonės, kurios yra pagrindiniai darbdaviai negalią turintiems žmonėms, veikia efektyviai, tačiau, nepaisant to, jų veiklą norima komplikuoti įvedant reikalavimus, prasilenkiančius su gyvenimo realybe.
Tarkime, siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms įmonėms: nurodoma, kad negalią turintys asmenys sudarytų ne mažiau nei 50 proc. visų socialinės įmonės darbuotojų. Be to, 40 proc. tų darbuotojų turėtų būti sunkaus ar vidutinio neįgalumo, ir ne mažiau nei 10 proc. jų turi būti neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis.
Iš pažiūros gražus noras, tačiau realybėje tai įgyvendinti sudėtinga. Šiuo metu žmonių, kurių darbingumas 45-55 proc., socialinėse įmonėse yra įdarbinta daugiau nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias. Taip yra ne todėl, kad socialinės įmonės vengtų darbinti problematiškiausius neįgaliuosius, o dėl to, kad tarp neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti, turinčių mažiausią ar vidutinį neįgalumo lygį yra žymiai daugiau nei turinčių sunkų (0-25 proc. darbingumo) neįgalumo lygį.
Tad ar tikrai dar viena papildoma prievolė verslui kvotų pavidalu padidins neįgaliųjų šansus įsidarbinti?
2016 m. darbo biržoje buvo registruota 9919 neįgalių asmenų, ieškančių darbo, iš jų net 85 proc. darbingumas buvo 45-55 proc. Taigi, minima 10 proc. kvota net ir labai norint negalės būti realizuota. Objektyvi realybė, o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai nulemia skirtingą žmonių su negalia įdarbinimą įmonėse. Užuot sunkinus situaciją ir privaloma tvarka įvedant kvotas skirtingo neįgalumo žmonių įdarbinimui, verčiau reikėtų pasidomėti, kokios kliūtys egzistuoja, kad negalią turintys žmonės ne tik sunkiai randa darbą, bet ir dažnu atveju baiminasi jo ieškoti.
Skirtingų neįgaliųjų integracijos priemonių plėtra, jų įvairovė ir lankstumas galėtų būti tas atsakymas, kurio laukia ne tik patys neįgalieji, bet ir verslas. Tačiau panašu, kad bus sukama priešingu keliu – identifikavus, kad laisvos darbo rinkos principai neįgaliųjų atveju neveikia, telieka vienas žingsnis iki privalomų kvotų verslui įvedimo. Tokia sistema veikia ne vienoje Europos valstybėje, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Ten oficialiai įtvirtinta, kad 6 proc. įmonės darbuotojų turi turėti negalią. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad sistema ten įdiegta, bet apibūdinimas „veikia“ šiuo atveju tikrai nėra tinkamas – dalis įmonių neslepia, kad verčiau renkasi mokėti baudas, nei siekia, kad 6 proc. jų darbuotojų sudarytų žmonės su negalia. Tad ar tikrai dar viena papildoma prievolė verslui kvotų pavidalu padidins neįgaliųjų šansus įsidarbinti?
Jei reformos tikslas ne plėsti integracijos galimybes, bet tiesiog skaidrinti socialinių įmonių sektorių, efektyvinti jo veiklą, tam reikalingos visai kitos priemonės bei aktyviau veikiančios priežiūros institucijos.
Suprantamas ministerijos noras suvaldyti situaciją, kurioje išryškėjo interesų susikirtimai, pasitaiko ir nekompetentingo įmonių valdymo pavyzdžių. Tačiau būtina užtikrinti, kad priimami įstatymai neužkirstų kelio tiems, kurie savo darbu kuria valstybei pridėtinę vertę, o noras sustabdyti kelių, ne pačiu geriausiu būdu veikiančių, subjektų veiklą nepakenktų šimtams kitų.
Valdas Sutkus yra Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
