Kaip ir po kiekvieno tokio atvejo, pirmiausia visi skuba surasti atpirkimo ožį (alkoholis, psichinė sveikata, policija, soc. darbuotojai, seniūnas, meras, ministras, Prezidentė ir t.t.). Tačiau čia vieno kalto nėra. Visi mes savaip kalti dėl šių įvykių.
Aš, Valentinas Mazuronis, kaltas, 141 Seimo narys kaltas, Prezidentė, Premjeras, visi ministrai ir visų ministerijų darbuotojai, visi be išimties tarnautojai ir kiekvienas Lietuvos pilietis esame vienaip ar kitaip kalti.
Per 25 Lietuvos socialinės politikos (ir realybės) metus padėtis jei ir pagerėjo, tai pagerėjo nepakankamai – ilgalaikės problemos taip ilgai kaupėsi, kad sistema jau nebeatlaiko ir pradeda irti, todėl tokių žiaurių istorijų pastaruoju metu ir turime ne vieną ir bijau, kad dar turėsime.
Kodėl nedrįstame sau pasakyti, kad kalto vieno čia nėra? Kodėl taip norime atrasti tą vienintelį, kurį nubaudus iš karto viskas ims ir susitvarkys? Net neabejoju, kad nusikaltimą padaręs ir jau prisipažinęs tėvas gaus griežčiausią bausmę – iki gyvos galvos. Bet kas iš to?
Kaip visada po kiekvieno tokio įvykio pasigirsta raginimų grąžinti mirties bausmę? Na grąžinsime, nužudysime kaltininką, bet kas iš to? Nieko.
Ilgalaikės problemos taip ilgai kaupėsi, kad sistema jau nebeatlaiko ir pradeda irti, todėl tokių žiaurių istorijų pastaruoju metu ir turime ne vieną ir bijau, kad dar turėsime.
Jokia griežčiausia bausmė nepakeis situacijos, kokia susidarė per dešimtmečius: neišnyks alkoholizmas, neišnyks vaikus dėl pašalpų gimdantys degradai, nepatobulės probacijos sistema, o psichinės sveikatos sistema vis dar bus viduramžių lygio, nors to Sveikatos apsaugos ministerija per 25 metus nedrįsta pripažinti.
Nepradės geriau veikti bendruomenės, nepadės užtikrinti to, kad kaimynai ir giminaičiai netaptų akli ir kurti, kai mato, kas dedasi pas žmones, gyvenančius už sienos ar tvoros? Nepradės nuo to geriau dirbti seniūnai ir savivaldybių socialinių reikalų darbuotojai.
Problemų sąrašą būtų galima tęsti be galo ir kuo giliau eisime, tuo aiškiau suprasime, kad vieno atsakingo tokiuose įvykiuose nebūna ir kad kaltė vienaip ar kitaip krenta ant kiekvieno iš mūsų.
Kiek kartų girdėjote smurtaujantį kaimyną ir nepranešėte policijai ar kitoms tarnyboms? Kiek kartų matėte prekybos centre per jėgą tampomą verkiantį vaiką ir neįsikišote? Kiek kartų pažįstamiems leidote sėsti girtiems už vairo, nors galėjote atimti raktelius, iškviesti policiją, net ir rizikuojant susipykti? Buvo begalė kasdienių veiksmų, kuriais galėjome įsikišti, kažką pakeisti, nelikti abejingais, kurti nepakantumo tokiems dalykams atmosferą.
Dėl to ir sakau, pirmiausia sau, o po to visiems – kaltas kiekvienas iš mūsų, todėl privalome greičiau nustoti ieškoti atpirkimo ožio, neleisti emocijoms imti viršaus ir reikalauti kraujo, o iš šalies pažiūrėti, ką privalome padaryti, kad tokie dalykai būtų vis retesni ir galiausiai visai išnyktų.
Dėkoju žurnalistui Andriui Tapinui, kuris pirmas Lietuvoje pradėjo akciją, raginančią nedelsiant pranešti policijai apie per dideliu greičiu tarp mašinų nardančius kvailius už vairo, apie tokius, kurie bando išgėrę sėsti prie vairo ir t.t. Jau girdėjau ne vieną istoriją, kaip to paragintas pilietis paskambino, pranešė, neleido imti automobilio raktelių, pasisiūlė parvežti ar apmokėti taksi. Tai pirmieji būtini žingsniai, norint pagaliau kažką pakeisti.
Kėdainių, Kražių ar Dembavos įvykių priežastys gilesnės, bet galimas problemos sprendimo būdas gali būti panašus: neužmerkti akių ir nuolat informuoti apie negerus dalykus visas įmanomas tarnybas.
Antras žingsnis – tarnybų atsakomybės ir galių stiprinimas. Kaimynai tylėjo ar nepakankamai garsiai sakė? Seniūnas, socialiniai darbuotojai „neformaliai girdėjo“ apie vyro girtavimus, smurtą, žinojo apie psichines ligas? Kodėl nieko nepadarė ar padarė nepakankamai? Ar tarnyboms ir pareigūnams esame suteikę užtektinai teisių įsikišti ir veikti, padėti smurtą patiriančioms šeimoms?
Trečia: žinau, kad jau nuveikta labai daug, bet reikia toliau žiūrėti, ką dar galime padaryti dėl „pašalpinių“ veikėjų. Dar kartą peržiūrėt kiekvienoje savivaldybėje, kas ir kiek gauna pašalpos už vaikus. Nedelsiant įsikišti, jei vaikai gyvena netinkamomis sąlygomis, reikia būti tokiems pat griežtiems, kaip norvegai, jeigu akivaizdu, kad vaikai neauga padoriose sąlygose.
Niekada nebuvau prieš tai, kad vaikas iš netinkamų tėvų būtų paimamas, svarbu tik nenusivažiuoti iki to, kad per dažnas rankų plovimas ar nepadaryti namų darbai netaptų to priežastimi. Šiuo atveju – pažiūrėkite, kokie buvo to žudiko namai ir atsakykite sau, ar tai normali vieta augti 4 vaikams?
Daugelis puolė iš karto kaltinti alkoholį ir nors alkoholio vartojimas yra didžiulė problema Lietuvoje, šį kartą negalime suversti kaltės vien tik tam. Psichinės sveikatos sistema šalyje yra tragiška – tai žino kiekvienas, kas su tuo bent kiek susidūrė, bet už tai atsakingi politikai ir valdininkai nedrįsta to pasakyti, sau pripažinti, kad reikia dirbti kitaip.
Reikia būti tokiems pat griežtiems, kaip norvegai, jeigu akivaizdu, kad vaikai neauga padoriose sąlygose.
25 metus taikytos priemonės ir politika akivaizdžiai neveikia, šiaip sau geriausi pasaulyje pripažinti psichiatrai, tokie kaip Dainius Pūras (ir kiti), ministerijos durų netranko – tai ženklas, kad kažkas negerai. Kada pagaliau turėsime ministrą, kuris pripažins, kad sistema negera, kad mums reikia pagalbos, kad mes pasirengę padaryti viską, kad būtų kitaip?
25 metus mokėmės gyventi laisvoje šalyje, bet neišmokome gyventi šeimoje. Tačiau ar mus kas nors to mokė? Žiniasklaida siūlo tik smurtą, smurtą patiriančios moterys neturi kur pabėgti nuo smurtaujančių vyrų, sulaukia nepakankamai pagalbos, mokyklose šeimos sampratos ir teisingo elgesio niekas nemoko ir kiekvienas esame paliktas sau. Šeimos stiprinimui ir ugdymui reikia dar labai daug dėmesio ir darbo.
Klausimų sąrašą galime tęsti ir tęsti, bet po šios žiaurios istorijos norisi ne klausimus kelti ir ne atpirkimo ožio ieškoti.
Išsivaduokime pagaliau nuo to tamsumo reikalauti „akies už akį“, supraskime ir įsisąmoninkime, kad Kėdainių ar Kražių nelaimės – tai visos tautos ir šalies nelaimės, kiekvieno iš mūsų nelaimė, už kurią vienaip ar kitaip esame atsakingi. Jei tai pripažintume, jei nebereiktų laiko ir energijos eikvoti kaltųjų paieškoms (nes kaltas – žudikas ir jis bus nubaustas) – galbūt pradėtume keistis ir keisti Lietuvą?
Valentinas Mazuronis, yra Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
