Mes galime stengtis išlaikyti orų ir optimistinį toną, neva tai Europos laukia naujasis Renesansas, nes Europa demonstruoja pasauliui ir pačiai sau demokratinių vertybių jėgą ir solidarumą. Iš tikrųjų pastaruoju metu (o iš esmės, ir ilgiau) Europa apimta fundamentalių pokyčių ugnies – pradedant socialiniais ir politiniais, baigiant – vertybiniais.
Visoje Europoje – nuo Maltos, Slovakijos, Graikijos, Italijos ir Prancūzijos iki Vengrijos ar Lenkijos nerimą keliantys ženklai – nepasitenkinimas, virstantis masiniais protestais ar net neramumais paralyžiuojančiais valstybės gyvenimą. Kas nutiko, kad „geltonųjų liemenių“ reiškinys užvaldė Europą? Kylančios dyzelino kainos ar adekvatumą praradusi pabėgėlių politika, kuri ne tik, kad nepaskatino europiečius ištiesti pagalbos rankos prieglobsčio ieškantiems (o gal tuo prisidengiantiems) pabėgėliams, veikiau išjudino islamofobines nuotaikas bei pažadino nacionalinius konfliktus? O gal Europos vienybę išklibino plintantis skurdas, apėmęs jau 24 proc. visų europiečių ir vadovaujančio elito siekis nematyti šio fakto, nors skurdas auga net tokioje, mūsų, lietuvių vertinimu, ekonomiškai stabilioje šalyje kaip Vokietija? Pastebimas akivaizdus nutolimas nuo žmonių, dėl kieno gerovės ir saugumo po Antrojo pasaulinio karo ir kūrėsi Europos Sąjunga.
Akivaizdu kad visi šie procesai neatsitiktiniai – link jų Europa žengė neišvengiamai jau keletą metų: E.Macrono planai suvaryti Europos valstybes į vieną, griežtai iš centro valdomą „getą“ vadinamą ES, A.Merkel bukai brukama pabėgėlių politika ES narėms, pažadino jau nebesuvaldomą populistinių ir nacionalistinių jėgų protrūkį, kuris apėmė net ir tokią tradiciškai laikoma stabilios itin tolerantiškos politinės krypties valstybę kaip Švediją. Europa šiandien jau ne tokia kaip anksčiau. Europa jau niekada nebus tokia, kokia buvo.
Liūdna, bet panašu, kad Europą apimantys reiškiniai pasiekė ir Lietuvą. Nesiskaitymas su žmonėmis, nenoras matyti realios situacijos, nepagarba, manipuliacija europinėmis vertybėmis siekiant savo siaurų interesų.
Dešimtmečiais pasaulio demokratinėse valstybėse gyvavusi tradicija tarpusavyje susitarti mums, deja, niekada nebuvo būdinga, tačiau šiandien politinio elito susiskaldymas pasiekė savo apogėjų: dešimtmetį trukusi Prezidentės Grybauskaitės arogancija, buldozerinis Skvernelio ir jo vyriausybės darbo stilius, senelio „monarchinės valdžios“ dovana anūkui. Kur mes atsidūrėme? Susiskaldymas, o gal greičiau suskaldymas matomas net plika akimi. Elitas- runkelis, kaimietis- miestietis, savas – priešas, normalus – nenormalus. Toks etikečių klijavimas varo į neviltį. O dar jeigu pridėsime aroganciją, kuri jau tapo šios valdžios savotiška vizitine kortele, gausime labai pavojingą mišinį. Bijau, kad mes atidūrėme ant „geltonųjų liemenių“ protestų slenksčio, kuomet bet koks kitas mokytojų, gydytojų, kultūros veikėjų ar socialinių darbuotojų streikas detonuos sprogimą visuomenėje.
Ar turime pasirinkimą kažką pakeisti? Manau, kad taip! Girdžiu pasvarstymus, kad mokytojų streikas padarė didelę žalą. Priešingai, manau, kad mokytojai parodė kokios didelės spragos yra švietimo sistemoje. O tokių spragų yra ne tik šveitimo sistemoje.
Tad netylėkime, kalbėkime, nesitaikstykime, ieškokime, spręskime, rinkime, tikėkime. Juk valstybė, tai, visų pirma, - mes. Viso to ir linkiu jums ateinančių švenčių išvakarėse.
Valentinas Mazuronis yra Europos Parlamento narys, kandidatas į Lietuvos prezidentus.
