Krašto apsaugos ministras J.Olekas vis kelia abejonių dėl šauktinių reikalingumo po penkerių metų. Tokią nuomonę galima susidaryti po Krašto apsaugos ministerijos (KAM) išplatinto pranešimo, kuriame KAM siūlo nesvarstyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko iniciatyvos vykdyti šaukimą į Lietuvos kariuomenę 2020-2021 m.
Gerbiamas krašto apsaugos ministras argumentuoja, kad dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos po penkerių metų spręsti dar per anksti, jis siūlo apie tai galvoti tik po 2-3 metų. Bet kam tiek delsti? Juk kiti aukščiausi šalies pareigūnai palaiko A.Paulausko iniciatyvą, palaikau ir aš. Jei nuspręstume vykdyti šaukimą po penkerių metų, jaunuoliai iš anksto žinotų ir galėtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai pasiruošti karo tarnybai.
Susidaro įspūdis, kad mūsų politikai artėjant rinkimams bijo visuomenės nuomonės ir laikosi kvailo principo, kad ruoštis gynybai nereikia, nes esą jokių grėsmių nematyti.
Keista, jei būdamas krašto apsaugos ministru J.Olekas nesuvokia, kokią naudą šauktiniai gali atnešti krašto gynybai. Kyla klausimas, kiek dar dalykų ministras apie gynybą nesupranta... Tokiu krašto gynybai neramiu ir sudėtingu mums laikotarpiu tai yra pavojingas dalykas.
Prisiminkime tai, kad 2008 m. būtent J.Olekas, vadovaudamas Krašto apsaugos ministerijai, inicijavo rezoliuciją, kurioje pasiūlė pereiti tik prie profesinės karo tarnybos. Iš tiesų, tuomet atrodė, kad Lietuvai (apskritai NATO) jokie pavojai negresia ir negrės.
Tokiu keliu pasuko ne tik Lietuva, bet ir namažai kitų valstybių, visi mažino gynybos biudžetus. Neneigsiu, kad ir aš tuomet buvau panašios nuomonės. Skeptiškai sutikau ir žaibišką Valstybės gynybos komiteto sprendimą grąžinti šauktinių kariuomenę, bet besikeičianti situacija ir tarptautinė padėtis įtikino, kad tai buvo reikalingas (nors ir neišbaigtas) sprendimas.
Šiandien situacija tokia: vyksta įvairūs regioniniai konfliktai, didėja teroristinių išpuolių skaičius, Europa ir visas pasaulis tampa vis labiau nesaugūs, todėl mes turime būti tinkamai pasiruošę reaguoti į įvairius iššūkius ir grėsmes. O tam tikslui labai pasitarnautų šauktiniai.
Žinoma, dėl privalomosios karo tarnybos dar reikia daug ką išsiaiškinti ir priimti reikalingus bei protingus spendimus. Pavyzdžiui, galime pagalvoti apie šauktinių ir profesionalų santykį, pastarųjų skaičiaus didinimą, nes visais atžvilgiais turime pripažinti, kad jie yra geresni kariai.
Būtų galima kalbėti bei spręsti klausimą ir dėl privalomosios karo tarnybos laiko trumpinimo, galbūt, tada jaunuoliams kariuomenė taptų patrauklesnė? Reikia dėti visas pastangas, kad šauktinių vietas užimtų savanoriai bei toliau didinti socialines (realias) garantijas atitarnavusiems, o ne tepridėti mistinį papildomą balą einant į valstybės tarnybą...
Galiausiai, jų likimai neturi būti sprendžiami loterijos principu – tai netinkamas kelias. Arba karinė tarnyba turi būti privaloma visiems jaunuoliams po mokyklos, arba jos nereikia visai. Suprantu, kad atstatant šauktinius reikėjo išplėsti amžiaus ribas, įtraukti jau aukštąjį mokslą baigusius ir t.t. Bet po 4 metų to nebereikės. Gal verta į tai atsižvelgti?
Kariuomenė yra ir tam tikra jaunimo ugdymo priemonė, kuri motyvuoja, moko atsakomybės ir disciplinos. Jaunam žmogui tai labai tinka, o vyresni visuomet panorėję galės (ir būtų nuolat skatinami) tapti savanoriais.
Susidaro įspūdis, kad mūsų politikai artėjant rinkimams bijo visuomenės nuomonės ir laikosi kvailo principo, kad ruoštis gynybai nereikia, nes esą jokių grėsmių nematyti. Galiu drąsiai teigti, kai tai yra neteisingas mąstymas.
Gal nustokime blaškytis ir mėginti ieškoti įvairių nepagrįstų argumentų šauktinių klausime, kurie dar labiau atgraso jaunuolius nuo privalomosios karo tarnybos ir suteikia papildomo džiaugsmo mūsų priešams.
Valentinas Mazuronis yra Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
