Viešoji erdvė ir socialiniai tinklai jau verda nuo diskusijų apie eitynes ir homoseksualumą bei heteroseksualumą apskritai. Manau, kad joks politikas ar partija negali likti šių diskusijų nuošalyje, nes situacija darosi liūdna.
Apie tai labai gerai parašė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas Linas Zasimavičius. Gąsdinti ima tai, kad klostosi situacija kai arba privalai sutikti su viskuo, ką sako „liberalios“ minties šalininkai, arba iš karto tampi rasistu, homofobu, šovinistu ir t.t. Etikečių klijavimas tokiose temose tampa nebevaldomas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas neseniai išaiškino, jog LGBT siekiamos teisės yra politinės ir nėra prigimtinės žmogaus teisės, todėl gėjų santuokų neįteisinimas, neleidimas įsivaikinti, nelaikytinas homoseksualų diskriminacija. Kitaip sakant, turėti priešingą nuomonę nei jie – normalus ir leistinas dalykas, ko niekaip nenori suprasti galvojantys kitaip ir kai kurie LGBT nariai.
Visiškai sutinku su tuo, kad visi turi turėti lygias teises ir galimybes, tačiau LGBT eisenos organizatorių elgesyje aš matau tik norą kiršinti visuomenę, pasinaudojant jautriu klausimu.
Nenoriu, kad Lietuva taptų tokia šalimi, kurioje turėti kitokią nuomonę taptų nepriimtina ir reiktų sekti tik vieną neginčijamą tiesą. Tačiau lyg patvirtindamas, kad kitokios nuomonės turėti nebegalima, apžvalgininkas Andrius Tapinas sako, kad jis palaiko LGBT eitynes, nes „neturi kito pasirinkimo“. Neva taip rinktis jį paskatino išties kraupios žudynės Orlando mieste JAV.
Tokie nusikaltimai tikrai privalo būti griežtai pasmerkti ir reiškiu didžiulę užuojautą netekusiems artimųjų, tačiau bandymas žiaurius nusikaltimus „pritempti“ prie homoseksualų organizuojamų eitynių Vilniuje yra nekorektiškas ir nepriimtinas.
Kai demokratinėje šalyje apžvalgininkas yra „priverstas“ turėti „teisingą“ nuomonę – tikrai negerai. Tačiau pasirinkimas visada yra, o jei A. Tapinas tenori pataikyti į politkorektiškai „teisingą“ kryptį – tai jau jo problemos. Aš renkuosi turėti kitokią nuomonę ir nepritariu eitynėms, kurios, manau, tėra nereikalingas visuomenės kiršinimas, bandant skleisti ir propaguoti homoseksualų gyvenimo būdą.
Spaudimas iš LGBT bendruomenės priimti jų seksualumą kaip duotybę ir jį populiarinti – didžiulis. Toks spaudimas dalį jiems nepritariančių radikalizuoja, o radikalizmas visuomet kvepia problemomis. Iš kitos pusės, susidaro įspūdis, kad tos problemos daliai LGBT bendruomenės narių reikalingos, kitaip iš viso nebūtų galimybių apsimetinėti prieš Vakarų Europos fondus, kokia Lietuva barbarų šalis ir kaip jiems reikia didesnio finansavimo savoms tiesoms čia įtvirtinti.
Homoseksualams nejaučiu jokios neapykantos, daug tokių žmonių pažįstu, kartu dirbame. Kaip žmonės jie turi teisę elgtis, kaip jiems patinka, tačiau tokią teisę turiu ir aš. Todėl renkuosi nepritarti eitynėms, renkuosi nepritarti agresyviam homoseksualumo populiarinimui ir demonstravimui, renkuosi turėti „kitokią“ nuomonę, nes skirtingai nei A.Tapinas, manau, kad aš ir mes visi „turime kitą pasirinkimą“.
Valentinas Mazuronis yra Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
