Ir kol visos pusės diskutuoja ir skaičiuoja, mes pamirštame esminį dalyką. Juk problema slypi valdžios požiūryje į švietimo sistemą ir į patį mokytoją. Mokytojo profesija dar nuo antikos laikų buvo laikoma viena prestižiškiausių ir kertinių profesijų, nes nuo jos rezultatų priklauso tautos ir valstybės ateitis bei perspektyvos. Iš aukštų tribūnų mums vadžios vyrai ir moterys nuolat kalba apie tai, kad geriausia investicija yra į vaikus, į vaikų išsilavinimą. Kad Lietuvoje gyvensime geriau, kai mūsų vaikai turės geresnį išsilavinimą. O kas dėl to daroma? Ne žodžiais, bet konkrečiais veiksmais?
Argi normalu pradėti įgyvendinti švietimo reformą, garsiai ją liaupsinant ir skaičiuojant jai skiriamus milijonus, visiškai neparuošus tam dirvos? Argi normalu, kad paskelbus reformą vasarą, rugpjūčio mėnesį mokyklų direktoriai dar negalėjo pasakyti, kaip jie taikys etatinį apmokėjimą mokytojams, o rugsėjo mėnesį, prasidėjus naujiems mokslo metams mokytojai dar negalėjo pasakyti, kokį jie gaus atlyginimą? Ar normalu, kad kai kuriose mokyklose mokytojai dar nepasirašė su administracija darbo sutarčių, nes neprieina bendro sutarimo? Esant tokiai situacijai, kaip manote, su kokiu nusiteikimu ir nuotaika mokytojas turėtų eiti į darbą? Pakylėtas ir degantis patriotizmu? Kokią prasmę savo darbe jis gali matyti ir kokiu tikslus sau kelti?
Panašiau, kad ir šįkart reforma buvo skelbiama ir skubiai daroma vien dėl skambaus žodžio „reforma“, absoliučiai neįvertinus visų aplinkybių ir kiek tai atsilieps mokytojų darbui bei vaikų mokymosi kokybei.
Arba kokio rezultato buvo tikimasi, įpusėjus mokslo metams imti ir paskelbti prailgintus mokslo metus? Juk mokymo programų niekas nekoregavo ir vadovėliai į bibliotekas buvo gražinti gegužės mėnesį, o vaikai pamokas lankė dar pusę birželio ir nesvarbu, kad vieni sėdėjo mokyklų kiemuose po medžiu neturėdami ką veikti, kiti šiaip kažką susigalvodavo laikui pratempti.
Ar čia irgi buvo toliaregiškas valdančiųjų sprendimas, prisidėsiantis prie švietimo sistemos gerinimo? Panašiau, kad ir šįkart reforma buvo skelbiama ir skubiai daroma vien dėl skambaus žodžio „reforma“, absoliučiai neįvertinus visų aplinkybių ir kiek tai atsilieps mokytojų darbui bei vaikų mokymosi kokybei. Liūdniausia, kad tokias reformas mes regime ne tik švietimo sistemoje – tas pats braižas ir sveikatos apsaugos sistemoje ir kt. srityse. Viskas prasideda su garsiais lozungais ir patosu, o galų gale subliūkšta kaip nepripūstas balionas.
Žiūriu ir liūdna darosi – nemyli valdžia žmonių. Gražiai šneka, žada, bet nemyli ir negerbia, nes mano kad užtenka pigių triukų jiems apmauti. Ir vėl panaudosiu Estijos pavyzdį, nors daug kas sako, kad „Kur mums iki Estijos“. Pavyzdžiui, valstybės biudžetas Estijoje labai panašus kaip Lietuvoje, tačiau estams nekilo abejonių kieno naudai dėliojami prioritetai, skirstant biudžeto lėšas ir jie pasirinko visuomeninį sektorių. Šiandien vidutinis mokytojo atlyginimas Estijoje yra 1500 eur, o mes tuo tarpu pasipūtėliškai giriamės, kad iki 2020 m. pakelsim lietuvių mokytojų atlyginimą iki 1000 eur. Juk gyventi mokytojui reikia šiandien, o ne po metų!
Tad eilinį kartą valdžios žodžiai apie mokytojo profesijos prestižą lieka tik tuščiu lozungu. Kada valdžia pradės ištiesų mylėti savo žmones…
Valentinas Mazuronis yra kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus.
