Tačiau įdomus niuansas, kad pats ministras D.Pavalkis pasakė, kad tai dar nėra viešas dokumentas. Nustebino ir suglumino, kad valdančioji koalicija iki šiol neturi mokslo ir studijų sektoriaus reformos vizijos, ką ir kaip jie norėtų keisti. Šios srities sisteminė reforma buvo įtvirtinta praėjusios – mūsų – kadencijos metu. Pokalbis iš esmės patvirtino, kad ministerija, deja, kol kas klaidžioja ūkuose ir aiškios krypties ir aiškių normų, kaip reikėtų keisti Mokslo ir studijų įstatymą, nėra. Yra bendro pobūdžio konceptualūs pasvarstymai, bet ir dėl jų, kaip supratome, dar nėra susitarta.
Tie konceptualūs dalykai būtų tokie: pirma, jie galvoja keisti finansavimo modelį. Kaip žinoma, dabar galioja krepšelio principas, krepšelis atitenka tiems studentams, kurie į aukštąją mokyklą įstoja geriausiais rezultatais. Tokiu būdu valstybės finansavimas skatina geriausius.
Dabartinė valdančioji dauguma to modelio neatmeta, lygia greta svarsto dvi alternatyvas. Pirmoji – įvesti visuotinį mokestį studentams, kai tam tikrą dalį moka visi vienodai; kita alternatyva – visi nemoka, išskyrus skolininkus. Tie modeliai iš karto kelia daug klausimų.
Mokėti už mokslą gerai besimokantiems neleidžia Konstitucija. Konstitucijos norma yra labai aiški: gerai besimokantiems valstybė aukštosiose valstybinėse mokyklose laiduoja nemokamą mokslą. Konstitucinis Teismas šiuo aspektu yra pasakęs dar drūčiau – jokia forma, jokiais pavidalais gerai besimokantys neturi mokėti. Kitaip sakant – negalimos nei paskolos, nei kokios nors dalinės įmokos. Tiesiog tai yra valstybės priedermė. Jeigu bus norima rinktis šią alternatyvą, reikės keisti Konstituciją, kas, matyt, yra sunkiai įsivaizduojama.
Kita alternatyva – nemokamo mokslo idėja – socialdemokratiška, ir visiškai suprantama, nes atitinka jų ideologiją, bet ji kelia kitų klausimų. Pirmiausia – valstybės galimybių. Kiek valstybė gali finansuoti, nes tai susiję su papildomu finansavimu? Priminsiu, kad praėjusią kadenciją pradėjus Mokslo ir studijų reformą per visą kadencijos laikotarpį išlaidos aukštajam mokslui padidėjo apie 138-140 mln. litų. Taip sakant, jau praėjusią kadenciją buvusi Vyriausybė aiškiai pasakė, kad studijos yra prioritetas. Tie pakeitimai, kurie buvo padaryti, pati reforma, studijų prieinamumo didinimas pareikalavo papildomų išlaidų. Jeigu būtų einama dar radikaliau – į nemokamą mokslą, tai, be abejo, valstybės išlaidos labai didėtų. Antra vertus, jeigu jos nėra didinamos, natūraliai kyla klausimas, kiek sumažėtų priimamų į aukštąsias mokyklas studentų. Jeigu būtų žaidžiama dabartinio biudžeto rėmuose, apytiksliai sakant, mažėtų apie 30 proc. Ar tai yra prieinamumo didinimas? Matyt, ne.
Jeigu mažėja studijuojančių skaičius, kiek turėtų likti aukštųjų mokyklų? Dabar turime apie 50 aukštųjų mokyklų – kolegijų ir universitetų. Akivaizdu, kad dabartinis tinklas būtų per didelis.
Yra ir kitų nuogąstavimų, pvz., aukštųjų mokyklų tinklo klausimas. Jeigu mažėja studijuojančių skaičius, kiek turėtų likti aukštųjų mokyklų? Dabar turime apie 50 aukštųjų mokyklų – kolegijų ir universitetų. Akivaizdu, kad dabartinis tinklas būtų per didelis. Apie tai, kaip optimizuoti tą tinklą, valdantieji nekalba, išgirdome tik ministro ekspromtu išsakytą neatsakingą kritiką kelių universitetų adresu. Taigi finansavimo modelis neaiškus. Valdančioji dauguma jo neturi.
Valdantieji savo Vyriausybės programoje deklaravo, kad jie nori didinti valstybės vaidmenį planuodami specialistų skaičių užsakymo principu. Taip sakant, atsirastų tam tikrų planinės ekonomikos dalykų, kas mums jau gerai žinoma. Nelabai aiškių formų turėjome jau ir ankstesnėse kadencijose, kai iš esmės aukštosioms mokykloms buvo dalijamas priimamų studentų kiekis, vadinamos kvotos. Aukštosios mokyklos puikiai jausdavosi, kadangi žinojo, kiek studentų bus galima priimti į valstybės finansuojamas vietas. Ir tas skaičius būdavo toks, kad mokykla iš principo galėtų išsilaikyti.
Esant tokiam planavimui buvo visiškai nepaisoma asmens ir ūkio poreikių. Galiu sakyti kokį nors grubų skaičių, tarkim, nuo 2000-ųjų per dešimtmetį pedagogines studijas baigė ir įgijo mokytojo kvalifikaciją apie 37 tūkst. absolventų, o švietimo sistemoje įsidarbino 5-6 tūkst. Štai planavimo pasekmė, kai norima išlaikyti instituciją ir nepaisoma realybės poreikių. Taigi jų ryžtas atsigręžti į planavimą šiek tiek baugina. Ar nebus pasirinktas tik aukštųjų mokyklų išsaugojimo kelias ir ar nebus ignoruojami rinkos poreikiai, galų gale pačių studijuojančių, stosiančių į aukštąsias mokyklas, poreikiai?
Šioje koncepcijoje yra dar viena naujiena – norima dar labiau smulkinti valstybės finansavimą pagal studijų kryptis. Mūsų priimta ir dabar galiojanti norma yra pagal studijų krypčių grupes, ir šis principas užtikrina aukštųjų mokyklų konkurenciją, skatina siekti geresnės studijų kokybės. Išskaidžius į daugiau studijų krypčių, – kalbama net apie 50, – konkurencija dingsta iš principo. Tai šiek tiek baugina – ar tai nebus smūgis kokybei?
Trečias dalykas – yra noras įvesti normą, kad valstybė ir aukštosios mokyklos pasirašo kelerių metų susitarimą, įsipareigojimą. Valstybė įsipareigoja finansuoti, aukštoji mokykla – parengti specialistų. Mano pirmas įspūdis – kad tokia forma vėlgi suponuotų pastangas išlaikyti institucijas, žūtbūt išlaikyti esantį tinklą. Arba tokiu būdu dalį institucijų įspausti į kampą mažinant finansavimą ir atvedant jas iki bankroto. Tai, matyt, kels diskusijų, vienaip ar kitaip reaguos ir visuomenė.
Norima atsisakyti finansavimo nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, siūloma naikinti studijų stipendijas.
Kiti dalykai toje koncepcijoje yra gana eklektiški, atsitiktiniai. Įspūdis toks, kad kas nors yra ką nors pakritikavęs, todėl bandyta į tai reaguoti siūlant sprendimo būdą. Norima atsisakyti finansavimo nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, siūloma naikinti studijų stipendijas. Kaip žinoma, studijų stipendijos atsirado po to, kai Konstitucinis Teismas vieną kitą Mokslo ir studijų įstatymo normą pripažino prieštaraujančią Konstitucijai. Tada ieškojome būdo, kaip iš principo įteisinti paprastą principą: kad tas, kuris stoja, nesvarbu kur stoja, jeigu jis gerai mokosi, sulauktų valstybės dėmesio. Studijų stipendijos buvo tam tikra išeitis, ir dalis lėšų stipendijų krepšelių pavidalu nueidavo ir į nevalstybines aukštąsias mokyklas. Dabar pamąstymas yra kategoriškas, kad to nereikia. Šiek tiek siūloma koreguoti valdymo dalykus, disponavimo turtu klausimus ir kt. Taigi laukia diskusijų etapas. Svarbu, kad pastangose keisti nebūtų pastangų stabdyti pozityvią aukštųjų mokyklų kaitą.
Yra reformos ir procesai, kurie vyksta kurioje nors srityje, ir politikai, kurie apie tai kažką kalba. Politikai, ypač pasikeitus valdžioms, elgiasi kaip revoliucionieriai – jie visada žada pasaulį kurti iš naujo. Internacionalo logika politikoje dar gyva – kai jau ateisim, tai pasaulis bus kitoks. Kuriamas įspūdis, kai jų nebuvo valdžioje, nieko pasaulyje nei buvo, nei vyko.
Čia yra politikų kalbos. Deja, procesai ir praktika yra visai kitokia – darbai tęsiasi, procesas vyksta. Jeigu reforma yra sėkminga, ji priimama kaip sava ir jos idėjos yra ginamos. Ir dabar, kai politikai kalba apie Mokslo ir studijų įstatymo keitimą, arba reformos reformą, švietimo lauko institucijos užima kiek atsargią – nerevoliucinę poziciją. Praktikai kalba, kad reikia tęsti tai, kas pradėta. O kad yra tobulintinų aspektų bet kokioje reformoje, visiškai suprantama. Mes irgi praėjusią kadenciją tobulinome ne vieną mokslo ir studijų reformos klausimą, nes ne viską iš karto galima prognozuoti. Taigi, manau, kad tęstinumas yra, radikaliai sistemos pakeisti nei per metus, nei per ketverius neįmanoma.
Valentinas Stundys yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas
