Išgyvename susitikimus su esančiais ir išėjusiais, gimusiais ir gimsiančiais, susitinkame su savimi, atsiveriame dieviškojo Kūdikio paslapčiai. Susikaupimo, pervertinimo ir įsivertinimo, naujų siekių ir pasiryžimų dienos. Naujų galimybių ir atspirties keisti savo gyvenimą metas. Tiesiasi nepabaigiamas kiekvieno savikūros kelias, veriasi mūsų kelionės horizontai.
Kiekvienas esame laisvas pasirinkti. Švęsti ir gyventi taip, kaip plačiai populiarinama – blizgesyje ir triukšmingoje draugijoje, o gal šiltoje tylos artumoje su visais artimaisiais, esančiais ir išėjusiais. Su saviškiais ir savimi. Su šio pasaulio kerinčia paslaptimi. Taigi šėlti ar susitelkti? Triukšme ar tyloje? Kalėdos man įsiklausymo metas – galimybė įsižiūrėti, atpažinti ir pasiryžti būti kitokiam.
Gyvename atskirumo ir konkurencijos laiką, kur svarbiausia mano paties asmuo, mano ego, mano ambicija ir prioritetas – nepasiduoti kitam, nenusileisti, atsikirsti kitam ir sumenkinti kitą. Kalėdos kviečia suprasti kitus ir kitokius, įveikti savimeilę ir egoizmą, tai atsiliepimo ir atjautos laikas. Tik ne iš aukšto ir išdidžiai, bet žmogiškai jautriai. Ne aš viską galiu, bet mes visi – broliai ir sesės; taigi bendrystės dvasia, be išdidumo ir savimeilės. Sunku, bet reikia išmokti savo egoizmą gesinti, apriboti, kad visa didybe atpažintum šalia savęs esantį, kad atsilieptum, suklustum.
B. Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ yra įspūdingas tėvo ir sūnaus pokalbis, veikiau tėvo monologas, kurį sūnus apmąsto po daugelio metų, bando suprasti tėvo gyvenimo pamoką. Joje – sukaupta ir išgyventa gyvenimo išmintis, pamatinės atramos, prasmės orientyrai. Tėvas kalba apie nuolat kuriamą gyvenimą, apie nesibaigiantį tęstinumą – ne apie atkartojimą, o pranokimą: „Tu turėtum mane pranokti. Tebus mano gyvenimas tau pakopėlė…”. Gyvenimas kaip kėlimasis ir kilimas, kaip pastangos augti ir auginti. Paprastas kaimo žmogus kalba apie gyvenimą, kuriame turi būti kažkas didaus. Jis sako, kad ne taip reikia gyventi: „mes visko bijome, kremtamės, graužiamės, mums kažko stinga, esame nelaimingi, nusiplūkdami per savo amželį šį tą užgyvename, šiugždame pakampėse, išsižioję gaudome visokius gandus, susimirkčiojame…”. Reikia drąsos kitaip gyventi, drąsos plaukti prieš srovę, kad išgyventum pilnatvės akimirkas ir šviesų džiugesį. „Drąsos, mano vaike, drąsos”.
Tėvas kalba apie kilnų gyvenimą, kuriame yra kažkas didaus, svarbesnio už save patį, už laikinumą ir savimeilę. Jis kalba, kad reikia suprasti kitus: „kito kančios tu nematai, negerbi; tu pratinkis… Pratinkis apie kitus galvoti atsietai nuo savęs”. Dalinti, daryti gera ir nelaukti atpildo – tokia tėvo patirtis. „Jeigu kam darai gera, daryk be atodairos, eik neatsigręždamas, tylėk šaukiamas, nes tavo gerumas taps našta – pradėsi žvalgytis į kitus, pasigesdamas skolos”. Esminės pamokos, prasmingi kartų sugyvenimai, nesibaigianti tradicija gražiai gyventi. Šeimoje įgyjama išmintis. Šeima – egzistencinis visuomenės ir mūsų ateities gyvybingumo centras.
Visada ieškome dvasinių atramų, autoritetų, netikėtų įžvalgų. Norime būti tvirti ir tikri. Kalėdų dienos – tokios sukaupties ir ieškojimų metas. Kalėdos – vilties laikas, nesibaigiančio gyvybės triumfo išgyvenimas ir jo tęstinumo pajauta. Dieviškojo Kūdikio gimimas – visos kūrinijos gyvybingumo ir dvasingumo žymuo. „Jei kas nors gali palenkti žmogų, nugalėti jo savavališkumą, smurtingumą, jo godumą,– tai tiktai Kūdikio bejėgiškumas”(Benediktas XVI).
