Bet ar šis siūlomas ir toks reikalingas švietimo bendruomenei susitarimas netaps politinių partijų „įkaitu“ artėjančių Seimo rinkimų fone? Gal politinės partijos nuspręs nediskutuoti dėl šalies švietimo ateities, ignoruojant tokį susitarimą? O gal priešingai, toks susitarimas taps atspirties tašku partijoms, siūlant alternatyvius sprendimus, kurie atneštų teigiamų pokyčių švietimo sistemoje ir netgi tokias iniciatyvas įtraukti į savo rinkimines programas.
Klausimų daug, tačiau svarbiausias iš jų – koks yra Susitarimo pagrindinis tikslas?
Kita vertus, jei Susitarimo tekstui tobulinti partijos skatinamos pasitelkti ekspertus ir jį plačiai svarstyti su visuomene – tokį Susitarimą galėsime vadinti ne vien partijų, bet veikiau – Nacionaliniu? Kaip drauge suderinti ir rasti kompromisinį variantą tarp kairiųjų ir dešiniųjų politinių partijų, kurios turi išsiskirianti požiūrį į viešąsias paslaugas ir jų užtikrinimą kiekvienam šalies gyventojui? Jei būtų nutarta, kad partijos atstovai visgi susėstų prie Švietimo plano, koks vaidmuo tuomet tektų Seimo Švietimo komitetui?
Nepamirškime ir savivaldybių! Juk, pokyčiai švietimo srityje gali nulemti pirmiausia tolimesnę regionų raidą ir pažangą bei socialinės atskirties didėjimą. Galiausiai, diskutuojant ir rengiant šalies švietimo politikos gaires, būtina atsižvelgti ir į Vyriausybės rengiamą 2021–2030 metų Nacionalinį pažangos planą (trumpai – NPP), išskirtinai orientuojantis į trečiąjį tikslą – „Didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“.
Klausimų daug, tačiau svarbiausias iš jų – koks yra Susitarimo pagrindinis tikslas? Dar 2016 -ųjų metų Seimo rinkiminės kampanijos įkarštyje visos politinės partijos sutartinai akcentavo švietimo kokybės svarbą, savo programose skambiai išskirdamos tokias raktines frazes – „kokybiškas švietimas kiekvienam“, „bendrasis ugdymas atitinkantis ES standartus“ ar „geriausios kokybės išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam“ ir kita.
Galėtume teigti, kad partijų susitarimas dėl švietimo perspektyvos jau pasiektas. Dar daugiau: sutarimas pasiektas žymiai platesniu – pasauliniu mastu. Daugiau nei prieš ketverius metus (2015 m. rugsėjo 25 d.) Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“, kurioje akcentuojama įtraukaus ir lygiaverčiai kokybiško švietimo visiems svarba. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, įsipareigojo ją įgyvendinti, o 2018 m. rugsėjo 28 d. Seimas vienbalsiai priėmė Rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo Lietuvoje. Vyriausybės NPP preambulėje įvardintas Jungtinių Tautų Darbotvarkės iki 2030 metų tikslas švietimo srityje. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip šis tikslas atsispindėtų politinių partijų susitarime dėl švietimo?
Kodėl išvis turime tartis?
Dažniausiai tokios sąvokos, kaip švietimo „kokybė“, „įtrauktis“, „veiksmingumas“ ar „optimizavimas“ yra suvokiamos skirtingai, priklausomai nuo patirties, konteksto ar ideologijos. Neabejotinai, švietimo kokybė rūpi visoms politinėms partijoms, tačiau švietimo kokybės samprata suvokiama skirtingai. Neaišku, ar pagal NPP švietimas atitiks asmens ir visuomenės poreikius? Kitas klausimas – ar NPP tikslai neprieštaraus tiems, kurie keliami Nacionaliniame susitarime? Į šiuos klausimus atsakyti labai svarbu, nes NPP finansavimas yra iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.
Kitas klausimas – kas yra švietimo efektyvumas ir kaip jo sieksime? Ar efektyvumas suvokiamas vien kaip mokyklų tinklo optimizavimas? Juk, jei vertintumėm žodžio optimizuoti lotynišką atitikmenį (lot. optimum), turėtumėm kalbėti apie patį geriausią sprendimą, nes būtent šis žodis išvertus į lietuvių kalbą reiškia „geriausias“. Taigi, ir vėl reikia apsispręsti, kaip ir pagal ką ketiname optimizuoti.
Ar neturi valstybė matyti ir susirūpinti kiekvieno vaiko ar jaunuolio ateitimi – nesvarbu, kur jis begyventų ar kiek beuždirbtų jo tėvai?
Tenka apgailestauti, kad daugiausiai dėmesio skiriama vien finansinio efektyvumo problemą, kai kalba pasisuka apie mokinių skaičių, tenkantį vienam mokytojui. Bet visgi, vertinant ar švietimas yra pakankamai veiksmingas, būtina atsižvelgti ir į mokinio pasiekimus, kuriuos lemia mokyklos ir mokytojo veikla. Įgyta mokytojo kvalifikacija, mokymo programos ir metodai bei aplinka – labai svarbūs faktoriai, nuo kurių dažnai ir priklauso mokinių rezultatai. Aklai daryti išvadą, kad tik didesnėse klasėse ar mokyklose mokinių pasiekimai yra itin aukšti lyginant su regionais, neįvertinant korepetitorių vaidmens mokymosi procese ir kiek kompetetingų mokytojų dirba miesto ir regionų mokyklose, būtų neteisinga.
Ar neturi valstybė matyti ir susirūpinti kiekvieno vaiko ar jaunuolio ateitimi – nesvarbu, kur jis begyventų ar kiek beuždirbtų jo tėvai? Sutiksite, kad verta pasistengti ir ieškoti, gal ir ne tokių lengvų sprendimų numatant ir skirstant lėšas viešosioms paslaugoms Seimo Biudžeto ir finansų komitete tam, kad nei vieno nepaliktumėm nuošalyje. Tam, kad didesnis skaičius vaikų turėtų galimybę mokytis, verta atlaikyti ir opozicijos kritiką dėl neuždaromų mokyklų. Kodėl turėtumėm uždaryti mokyklas regionuose, o nežengti drauge koja kojon su Suomija, kurios neskuba imtis tokių drastiškų priemonių? Mokykla mažuose miesteliuose ir atokesniuose regionuose yra labai svarbi bendruomenės dalis, susibūrimo ir kultūros vieta.
Visgi, pats svarbiausias klausimas, kurį būtina atsakyti – dėl ko reikėtų tartis? Todėl, siekiant sisteminės švietimo pažangos, siūlome išskirti tris problematikas – švietimo kokybės, įtraukties ir veiksmingumo (taip pat ir finansinio).
Valius Ąžuolas yra Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, LVŽS frakcijos narys.
