Tai buvo Čikagoje 1996 metais, pavasariui lūžtant į vasarą. Štai aplinkybės: politinė konferencija, kurią rengė kelios organizacijos ir tarp jų, jei neklystu – CŽV, o analitinę išvadą, didelį memorandumą, teikė labai žinoma politinių ekspertų institucija „RAND Corporation“. Klausimas: Baltijos valstybių saugumas ir jų norai jungtis į NATO. Ekspertų atsakymas, nors ir apsukui vinguriuojamas, atrodė nykiai. Jame vyravo negatyvios gaidos – kur kas daugiau problemų (iš tos narystės) negu įžvelgiamos naudos. Kiti saugumo paieškų būdai esą geresni negu NATO. Rusijos ambasados atstovai turėjo būti patenkinti. O ekspertizę buvo užsakiusi JAV vyriausybė, kaip galėjo atrodyti, buvo bene užsiminusi, kokio patarimo norėtų. Arba ten link vairavo, kreipė kas nors įterptas. Padėtis – mėšlas, taip galėjo atrodyti.
Ir vis dėlto taip neatsitiko. Prezidentas Billas Clintonas atsakė prezidentui Borisui Jelcinui (Helsinkyje, privačiai): „Ne.“ Nepaliksim jų jums mainais į Lenkiją. Šią valią pratęsė ir užbaigė prezidentas George'as W.Bushas, vėliau (gal ir dėl to) su pasimėgavimu triuškintas už naivų idealizmą ginti ir plėtoti demokratijos erdvę. Dėl Gruzijos jam jau Europoje pasakė: „Ne.“
Taigi laikrodis tiksi, šėtonas nesnaudžia, laikai keičiasi. Štai ką šiandien mato nepriklausomi analitikai nepriklausomoje Lenkijos spaudoje. Svarstymai susiję su pastarąja, kiek ilgesne nacionalinės politikos evoliucija ir Vladimiro Putino vizitu. „Lenkija atsidūrė padėtyje, kai Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Vidurio Europos. (...) Rusija priėmė tą žingsnį kaip Vašingtono sutikimą, kad Lenkija ir Baltijos valstybės būtų įjungtos į jos įtakos erdvę, ir jai tereikia tarptautinio pritarimo. Nori jo pasiekti, palengvindama Vokietijai vykdyti istorinę politiką Lenkijos sąskaita. (...) Briuselio biurokratija pernelyg silpna, kad mus apgintų, juolab kai nieko nepadarėme, kad palengvintume jai išsilaisvinti iš tų klusnumo reikalavimų, kurie plaukia iš Berlyno ir Paryžiaus. Rytuose Lenkija atsižadėjo bet kokių tikrų mėginimų priešintis Rusijos įtakai. Ji atsidūrė izoliacijoje ir Rusijos atžvilgiu yra bejėgė.“ (J.Darski. „Gazeta Polska“, 2009 09 01)
Dar konkretesnis vaizdelis, kai analizuojami buvusiame labiau nepriklausomame laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbti trys būdingi dokumentai. Tų publikacijų gvildentojas A.Nowakas ("Gazeta Polska", 2009 09 02) vieną jų vertina kaip lūžį lenkų publicistikoje, nes niekšingiausias XX amžiaus paktas ten vertinamas kaip normalus dalykas – visi taip darė, nesą ko ginčytis. Atpažįstame V.Putino propagandos kalkę, bet pirmąsyk taip ir dar avansu rašo lenkas!
Kitas tekstas, tai „Premjero Putino laiškas lenkams“. Komentatoriaus išryškintos agresyviai melagingos analogijos ir įžūlūs sulyginimai, kaip antai: karą užbaigęs ir imperijas nuskriaudęs Versalio traktatas – pasaulinį karą pradėjęs revanšistinis Molotovo-Ribbentropo paktas; Miuncheno paktas ir Čekoslovakijos valstybės išardymas „taikos“ labui – Lenkijos ir Baltijos šalių, daugybės žmonių, o kartu su pačia Rusija - dešimčių milijonų sunaikinimas Stalino arba Hitlerio hegemonijos Europoje labui; Katynė kaip dešimčių tūkstančių lenkų karininkų egzekucijos 1940 metais, Stalinui įsakius, simbolis – ir sovietų kareivių mirtys Lenkijoje 1920 metais belaisvių stovyklose nuo šiltinės ir blogų sąlygų.
Čia pažymėtina dar ir toks rusų nutylimas skirtumas, kad jų kareiviai pateko į nelaisvę kaip užpuolikai įsiveržėliai, kai nepavyko užimti Varšuvos, o lenkų karininkai – kaip juos užpuolusių sovietų agresijos aukos. Žinoma, visi tie dalykai tarpusavy nelygintini.
Trečiasis tekstas – Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio straipsnis (irgi V.Putino vizito išvakarėse), kuriuo skelbiami esminiai politikos pokyčiai. Tai atsiribojimas nuo „Jogailaičių tradicijos“, aiškiau tarus, nuo bendradarbiavimo su Lietuva, Ukraina ir kitais senosios Bendrijos paveldėtojais. Atmetama Lenkijos saugumo koncepcija, kurios laikytasi 20 metų! Ministro straipsnyje nesą nė žodžio apie Lietuvą ir Ukrainą; „Sikorskis piešia Lenkijos politinę padėtį taip, lyg tarp Rusijos ir Vokietijos būtų vietos vien Lenkijai". Skirtumas nuo V.Putino požiūrio tas, kad įvairiose šio mintyse dėl santykių su Vokietija pabrėžiama, jog „geriausia, kai tarp Rusijos ir Vokietijos nėra nieko“, jokios savarankiškos Lenkijos, nebent „prietiltis, kuriuo galima marširuoti į abi puses“. Jei pati Lenkija nieko nebemato tarp savęs ir Rusijos, tai savižudžių politika, daro galutinę išvadą A.Nowakas.
Ir čia vėl verta suvokti, kad „tarpines“ valstybes palaimino Versalis, kurį po to keikė ir naciai, ir bolševikai, o dabar savo „laiške lenkams“ vėl smerkia V.Putinas. Anot jo, tai buvusi bomba, pakišta „po politine tikrove“, kuri, suprask, nenumatė jokių tikrų lenkijų ar lietuvų. Taip ir V.Molotovas keikė Lenkiją, vadindamas „Versalio benkartu“, lietuviškai sakytume pavainikiu, neteisėtu kūdikiu... Taip, čia Rusijos politinės vizijos tęstinumas, iš kurio bemaž aišku ir koks požiūris į versalinę Lietuvą, jeigu jau Lenkija neteisėtai atsiradusi. O ką galvoja Vokietija? To turėtų mandagiai klausti mūsų diplomatija. Galėtų pasidomėti ir ką mąsto apie šalies politikos "pokytį" Lenkijos prezidentas, rėmęs ne tik Ukrainą, bet ir Gruziją, niekad nesakęs, kad strateginė partnerystė su Lietuva jo šaliai nebeaktuali.
Juzefas Darskis vertina R.Sikorskio sumąstytą naująją politiką tiesiog kaip ankstesnių idealų išdavystę. Premjeras Donaldas Tuskas dar neinąs tuo keliu, nors Vokietijos atžvilgiu gali būti įžvelgiama kliento laikysenos („Gazeta Polska“, cit. str.). Tai buvę priimtina „pokolonijinių elitų interesams, kol Vokietijos-Rusijos sąjunga netapo konsoliduota“. Dabar tai reikštų, kad Lenkijos laukia jau net ne kondominiumas – dviejų kaimynų sutartinis valdymas, – bet priklausomybė nuo Rusijos ir nuosmukis į „vietininko statusą“.
Prezidentūra, apibūdina J.Darskis, neturi priemonių, ji „gali nebent stengtis torpeduoti Varšuvos vyriausybės įsiteikiančius ir Lenkijai žalingus pareiškimus, tuo užsitraukdama įtūžusį agentūros puolimą“. Ką gali visuomenė? „Visur rodyti Edvino Šnorės filmą „The Soviet Story“, po to – filmą apie Ukrainos badą, o pirmiausia iškelti į viešumą savąją meninę ir mokslinę kūrybą. Tuo pat metu rusiškąją įtakos agentūrą ir „baltos vėliavos partiją“ su jų darbais reikia vadinti tikruoju vardu ir smerkti. Tegul visi žino, kas yra Rusijos lobistai, ir vykdo rusišką politiką.“
Ką gi, Lietuvoje tik Bronislovas Lubys pamėgino perspėti, į kurio, būtent rusiško, kapitalo rankas pereina mūsų masinės informacijos priemonės. Tačiau ir tas tekstas greit išnyko iš interneto. Kitų autoritetingų, juolab valdžios nuomonių negirdėti. Tai gal mūsų padėtis dar nėra tokia nerimastinga, kaip gali kam atrodyti kaimynės Lenkijos problemos?
Manykim, kad taip. Juk nesame tie veršiai, kuriuos patyliukais augina maisto pramonei, pirmiausia eksportui. Esame drąsi tauta vis tankesniuose krūmuose.
