Kiekvieną dieną visuomenei reikia įvairių prekių ir tokių paslaugų, kaip medicininis aptarnavimas, transportas, švietimas, nacionalinė televizija, komunalinės paslaugos ir kt. Jos teikia piliečiui tam tikrą naudą, o be jų visuomenė negalėtų civilizuotai gyventi. Šios prekės ir paslaugos yra įvardijamos kaip viešosios gėrybės.
Taigi, viešosios gėrybės yra valstybės teikiamos prekės arba paslaugos, prieinamos visiems visuomenės nariams, kurių nauda dalijamasi labai plačiai, ir kurių negalima neteikti tiems, kurie už jas nemoka. Šios gėrybės, skirtingai nuo privačių, gali būti vartojamos tuo pačiu metu net keleto atskirų visuomenės narių, kurie tarpusavyje nekonkuruoja.
Tai reiškia, kad vartotojas gali naudotis bet kokiu tos gėrybės kiekiu, o tas kiekis kitų visuomenės narių atžvilgiu nesumažės. Kaip pavyzdys galėtų būti oras. Tai yra visiems prieinama, nekonkurencinė viešoji gėrybė. Kaip manote, ar vartotojas turi susimokėti už viešąją gėrybę?
Jeigu lygintume su konkurencinėmis rinkos kainomis, tai reikštų, kad viešųjų gėrybių vartotojams paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai. Bet ar tikrai niekas finansiškai neremia viešųjų paslaugų (gėrybių) teikiamų visuomenės labui?
Kaip žinia, viešųjų gėrybių teikimui reikia tam tikrų išlaidų, bet viešosios gėrybės neturi realios kainos, dėl to gauti pajamas už viešųjų gėrybių teikimą nėra lengva. Kiekvieno viešųjų gėrybių vartotojo ribinė nauda ir ribiniai kaštai yra nuliniai. Jeigu lygintume su konkurencinėmis rinkos kainomis, tai reikštų, kad viešųjų gėrybių vartotojams paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai. Bet ar tikrai niekas finansiškai neremia viešųjų paslaugų (gėrybių) teikiamų visuomenės labui? Akivaizdu, kad nieko nemokamo nebūna, o ir už viešąsias gėrybes, mes – visuomenės nariai susimokame pinigine išraiška.
Rinka negamintų viešųjų gėrybių, negalėdama apmokėti gamybos sąnaudų gautomis pajamomis, todėl viešosioms gėrybėms finansuoti reikalingi kiti šaltiniai. Kadangi viešųjų gėrybių neįmanoma įkainoti, rinka negauna informacijos apie šių gėrybių paklausą, todėl labai sunku pateikti reikiamą jų apimtį. Viešųjų gėrybių vartotojais gali būti visi visuomenės nariai. Nėra svarbu, ar jie prisidėjo finansiškai prie tos viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne. Už viešąsias gėrybes mokama mokesčių lėšomis, t. y. valstybė renka iš visų visuomenės narių mokesčius ir surinktais pinigais dengia viešųjų gėrybių naudojimąsi.
Dar vienas iškylantis klausimas apie viešąsias gėrybes yra toks – o kaip nustatyti, kokių viešųjų gėrybių reikia visuomenei?
Visuomenės nariai turi subjektyvų ir kartais – labai skirtingą supratimą apie reikalingus viešojo valdymo pokyčius ir asmeninius lūkesčius valdymo atžvilgiu, taip pat skirtingai traktuoja šių lūkesčių patenkinimo laipsnį ir kokybę. Neretai šios priežastys tampa neigiamu viešosios valdžios veikimo įvertinimu.
Šiuo aspektu visuomenėje kyla poreikis diegti ne tik savo teisių suvokimo, bet ir atsakomybės „už“ sprendimus, kurie bylotų ne tik apie asmeninių, bet veikiau – apie kolektyvinių poreikių tenkinimą. Viešojo valdymo užduotimi tampa pilietinės visuomenės stiprinamas ir ne tik piliečių teisių (teisės į viešąsias paslaugas ar tam tikras garantijas) vystymas, bet ir atsakomybės (atsakomybės dalyvauti priimant sprendimus, kontroliuojant viešųjų paslaugų teikimo procesus ir kokybę ir pan.) diegimas, tokiu būdu plėtojant viešųjų paslaugų bendrojo kūrimo (viešojo valdymo institucijų ir pilietinės visuomenės, kaip vartotojo sąveikos) dimensijas.
Pastarieji klausimai tampa aktualia viešojo valdymo modernizavimo reformų tema, realizuojamų skirtingų mechanizmų pavidalu (bendruomenės įtraukties didinimu ir kokybės standartų nustatymu, viešojo valdymo veiklos rezultatų stebėsenos, dalyvavimo formų kontrolės ir vertinimo mechanizmuose plėtra ir pan.). Taigi modernizavimo reformų srityje ima dominuoti ne rinkos, kliento ir vartotojo konceptai, bet bendruomenės ir piliečių bei tarnavimo jų interesams klausimai.
