Franco Prousto, Europos Parlamento derybininkų grupės vadovo teigimu, tai žymi „Europos naivumo“ pabaigą, kadangi kitos didžiosios šalys – JAV, Japonija, Kinija – jau taiko užsienio investicijų patikros metodus, nors ES apie jų būtinybę imta kalbėti visai neseniai.
Nors susitarime nėra nurodyta, kurios šalys galėtų kelti grėsmę Europos valstybėms, žinoma, kad Prancūzija ir Vokietija inicijavo šį pasiūlymą reaguodamos į augančias Kinijos investicijas strateginiuose sektoriuose ES valstybėse. Viešojoje Lietuvos erdvėje galimos Kinijos investicijos vis dar vertinamos daugiau kaip galimybė nei grėsmė. Kiek anksčiau Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis reaguodamas į pranešimus apie tariamą Valstybės saugumo departamento pažymą dėl grėsmių, susijusių su Kinijos investicijomis į Klaipėdos uostą, teigė, kad neįsivaizduoja šios šalies įtakos vidaus politikai.
Neabejotinai, investicijos atveria naujas galimybes, tačiau visgi, kas kelia nerimą ES valstybėms ir kodėl pastaruoju metu buvo inicijuotas mechanizmas užsienio investicijoms Europoje tikrinti?
Kinijos investicijų augimas Europoje daugiausiai siejamas su 2013 m. prezidento Xi Jinpingo pirmąsyk pristatytu „Vienos juostos, vieno kelio“ projektu (dabar jau geriau žinomo kaip „Juostos ir kelio iniciatyva“ arba „Belt and Road Initiative,“ BRI). Šiuo projektu Kinija planuoja plėtoti sausumos ir jūros kelius, jungiančius Kiniją su Europa ir Afrika.
Geografiškai plačiai apimančios iniciatyvos idėja išties graži – atgaivinti senąjį šilko kelią, o planuojamas 900 milijardų dolerių finansavimas infrastruktūros plėtrai – itin patrauklus ne tik Afrikos valstybėms, bet ir daugeliui Europos šalių. Pavyzdžiui, 2016 m. viduryje krizės išvarginta Graikija leido „China Ocean Shipping Company“ (COSCO) nusipirkti Pirėjo uostą. Lietuvoje galimos Kinijos investicijos į Klaipėdos uostą taip pat ne kartą viešojoje erdvėje buvo aptartos kaip galimybė Lietuvai.
Tačiau daugiausia abejonių ir nerimo ES narių sostinėse kelia tai, kad nėra iki galo aišku, kas iš tiesų yra BRI ir ko ja siekiama. „Juostos ir kelio iniciatyva“ yra dabartinio Kinijos prezidento ir Kinijos komunistų partijos lyderio Xi Jinpingo vardinis projektas, ir, kaip rašo „Forbes“ komentatorius Wade'as Shepardas, tikriausiai tik jis vienas žino, kas tai iš tiesų yra. Nors užsienio žiniasklaidoje vardijami skirtingi projektai, pateikiami skaičiai apie finansavimą ir dalyvaujančių valstybių kiekį, tiksliausiai būtų galima šią iniciatyvą apibūdinti kaip „daug projektų daugybėje vietų, kurie paveiks daug žmonių ir kurie yra finansuojami didelėmis sumomis pinigų“. Neabejotina tik tai, kad BRI, kuri ir skatina Kinijos investicijas Europoje, yra labiau politinis nei komercinis projektas. 2017 m. lapkritį siekis plėtoti šią iniciatyvą buvo įrašytas į Kinijos komunistų partijos konstituciją. Nuo pat jo paskelbimo 2013 m. Xi Jinpingas projektą asmeniškai populiarino susitikimuose su užsienio šalių lyderiais ir net Jungtinėse Tautose.
Tarp Kinijos stebėtojų vieningai sutariama, kad Kinijos užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys. Todėl norint suprasti, ko siekiama plataus masto investicijomis Europoje po BRI skėčiu, pirmiausia reikėtų svarstyti, kuo tai gali būti naudinga režimui šalies viduje. Priešingai nei neretai teigiama Vakarų žiniasklaidoje, pagrindinis Kinijos tikslas nėra dominuoti pasaulyje. Komunistų partijos režimui svarbiausia užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą, nes tik taip jis išlaikys visuomenės paramą. Jei Kinija būtų nusprendusi atgaivinti senąjį šilko kelią prieš 10–15 metų, būtų buvę logiška manyti, kad tokiu būdu išties siekiama plėtoti infrastruktūrą eksportui iš Kinijos į Europą. Tačiau šiandien toks paaiškinimas jau pasenęs ir todėl mažai tikėtinas. Pasaulinės ekonominės krizės pamokos buvo gerai išmoktos ir pastaraisiais metais Kinijoje dedamos milžiniškos pastangos perorientuoti ekonomiką nuo eksporto ir užsienio investicijų prie vidaus vartojimo. Tad sunkiai tikėtina, kad BRI, o kartu ir investicijų Europoje tikslas yra eksporto iš Kinijos skatinimas.
Dažnai kaip galima grėsmė įvardijamas tikslas perimti strateginius infrastruktūros objektus ir aukštąsias technologijas. Jau kuris laikas kalbama apie Kinijos įmonių susidomėjimą energetikos sektoriumi ES narėse. National Public Radio duomenimis, ES valstybėse Kinijos įmonės yra investavusios į 12 uostų, o bendrai Europoje ir Viduržemio jūros regione – 16. Nors Kinijos įmonės valdo apie ketvirtadalį akcijų daugelyje kitų šalių, Ispanijoje, Graikijoje ir Belgijoje jos turi kontrolinį akcijų paketą. Svarbu tai, kad visi šie projektai vykdomi tik dviejų valstybės valdomų Kinijos įmonių – COSCO ir „Shipping Ports and China Merchants Port Holdings“. Ši tendencija panaši ir kituose sektoriuose, kur dažnai investuoja valstybės valdomos įmonės.
Šia prasme, BRI primena 2000 m. Kinijos valdžios paskelbtą vadinamąją globalizavimo (going global) strategiją, kuria Kinijos įmonės buvo skatinamos plėsti savo veiklą užsienyje. Tokiu būdu buvo siekiama ne tik skatinti kiniškų įmonių augimą ir jų vardo žinomumą pasaulyje, bet ir išspręsti svarbias vidaus ekonomikos problemas. Neretai gaudamos lengvatinius kreditus Kinijos valstybinės įmonės galėjo investuoti į plataus masto projektus užsienyje ir juos įgyvendindamos spręsti perteklinės pasiūlos problemą Kinijoje. Pavyzdžiui, įgyvendinant investicinius projektus Afrikoje (dažnai infrastruktūros sektoriuje), projektų sąlygos dažnai panašios – juose dirba darbuotojai iš Kinijos, neretai technologijos statybinės medžiagos, tarkime, plienas, taip pat kiniški.
Nors Kinijos įmonės valdo apie ketvirtadalį akcijų daugelyje kitų šalių, Ispanijoje, Graikijoje ir Belgijoje jos turi kontrolinį akcijų paketą.
Tikėtina, kad Kinija nepajėgtų tokiomis pat sąlygomis investuoti ir ES šalyse, tačiau aptariant galimą grėsmę Kinijos įmonėms įsitvirtinant strateginiuose sektoriuose būtina įvertinti valstybės ir investuojančių įmonių ryšius. Dažniausiai ES investuojančios įmonės veikia kaip komerciniai subjektai, tačiau svarbu paminėti, kad didžiausių centrinių valstybinių įmonių vadovai Kinijoje paprastai turi ministro ar viceministro rangą.
Technologijų sektoriuje kol kas sunku įvertinti grėsmę, kad Kinijos investicijos Europoje bus būdas perimti know-how. Tačiau tai neabejotinai atitiktų Kinijos poreikius. Anksčiau šiais metais Xi Jinpingas atgaivino Mao Zedungo laikų lozungą „self-reliance“ – „pasikliovimas savimi“ – technologijų srityje. Ypatingas vaidmuo čia skiriamas valstybinėms įmonėms, kurias valstybės ir partijos lyderis paragino plėtoti aukštąsias technologijas šalies viduje, nes jas vis sunkiau įgyti užsienyje.
Dar vienas Europoje nerimą keliantis aspektas yra galimas Kinijos politinės įtakos ES valstybėms didėjimas. Vengrijos atsisakymas 2017 m. kovą pasirašyti ES bendrą laišką smerkiantį Kinijoje sulaikytų teisininkų kankinimą, vėliau birželį Graikijos sprendimas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete blokuoti ES pareiškimą kritikuojantį žmogaus teisių situaciją Kinijoje neoficialiai siejami su augančiomis Kinijos investicijomis šiose šalyse. „Reuters“ praneša, kad ir šįkart Prancūzijos, Vokietijos ir ankstesnės Italijos vyriausybės inicijuotam užsienio investicijų patikros mechanizmui prieštarauja Graikija, Kipras, Liuksemburgas, Malta ir Portugalija.
Kinijos tvirtinimu, BRI projektai, be abejo, ir investicijos Europos valstybėse, atneš naudos visoms dalyvaujančioms šalims (vadinamoji win-win politika – vienas pamatinių Kinijos oficialiai deklaruojamų užsienio politikos principų). Po 2017 m. gegužę Pekine vykusio „Juostos ir kelio forumo tarptautiniam bendradarbiavimui“ (Belt and Road Forum for International Cooperation), Xinhua, Kinijos valstybinė naujienų agentūra, pranešė, kad „Juostos ir kelio iniciatyvos“ (BRI) rezultatai bus naudingi pasauliui, ir šiame procese milijonai žmonių bus išvaduoti iš skurdo, pragyvenimo lygis pakils, o pasaulis bus sujungtas taip, kaip niekada anksčiau. Visgi tikėtina, kad būdamas oficialios valstybinės politikos dalimi BRI pirmiausia tarnautų Kinijos poreikiams ir tik paskui kitų šalių interesams.
Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė yra Japonijos tarptautinio universiteto lektorė.
