Vienais penketukais baigti aukštieji mokslai, septyneri metai verslo ir penkiolika metų dviejose rimtose vokiško kapitalo įmonėse man teikia šiek tiek pasitikėjimo. Daug kartų padaryta tai, kas nepadaroma. Parduota tai, kas neparduodama. Penkis – septynis, o kartais ir dvylika kartų išaugintos apyvartos ir padidintas pelningumas stovi ąžuolu mano širdyje. Bet aiškiai glumina tuo netikintį lietuvį darbdavį. Ir vėl aiškiai matau, kad jis nepajėgia to suprasti. Nepajėgia išvis suprasti, kad žmogus gali padaryti daugiau, nei tu iš jo tikiesi. Plačiau, nei tu uždėjai jam rėmus. Geriau, nei darbdavys matė per visą savo gyvenimą lig šiol.
Po keleto mėnesių paieškų matau – kažin ar rasiu kitaip. Ir vėl pasuksiu nuosavo versliuko keliu. Tiesiog labai noriu dirbti. Ir būti gerbiamas.
Ir aš toks buvau. Ir savo versle dabar daug ką daryčiau kitaip. Tik augau... augau... augau... Ir manau, kad galop iš to išaugau. Manę už ausų tempė vokietis ir amerikietis. Kartais įrodinėdamas. Kartais jau ir pykdamas. Bet mokiausi labai greitai. Ir labai greitai tai paverčiau rezultatais. Ir supratau, kad yra tikrai labai daug žmonių, kuriems tik kryptį parodyk. Ir tarp mano buvusių kolegų – taip pat. Laimonas, Gintaras, Robertas. Kaip aš juos gerbiu! Koks spalvotas tas gyvenimas! Kokie įvairūs žmonės! Kokios skirtingos Jų galimybės… Ir kaip supaprastintai bando į tai žvelgti Lietuvis darbdavys. Šaltkalvis – 2000 Lt. Vadybininkas – 3000 Lt. Vadovas – 4000 Lt. Kaip paprasta.
Stebiu šaltkalvio už 2000 Lt darbą. Jau per 15 minučių pastebiu, kad jam daug kas nepavyksta iš pirmo karto. Netikslus smūgis, nusprūdęs kirstukas, užplakta detalė, plaktuku sau per ranką ir paskui keletą minučių dejuoja. Bedirbdamas dar ir prišneka visokių man ne ypač įdomių dalykų. Bet apie tai darbdavys niekada nesužinos. Darbas lyg ir padarytas. Bet ne viskas idealiose vietose sumontuota... Šiaip sau. Apytiksliai. Kai ką tenka priminti. Galop padaro. Lėtai, apytiksliai, kažkaip... Bandau įsivaizduoti, kiek kainuoja jo kartais pridirbamos problemos.....
Patenku pas kitą. Ta pati operacija. Smūgis ir vietoje. Šalia dar keletas papildomų darbelių. Už tą pačią kainą. Po mėnesio šio žmogaus jau neberandu. Nemokėjo, kiek jis jaučiasi vertas. Visame servise pasilikę tik tie vidutinybės. Padaro mano užsakymą ir jie. Krapštosi pusę dienos ir paima 600 Lt. Būčiau pats pasidaręs per dvigubai trumpesnį laiką.
Vėl sėdžiu prieš lietuvį darbdavį. Vėl tas pats. Vėl nei vieno testo, įvertinančio mano žinias ir sugebėjimus. Kam tie testai? Dar, neduok Dieve, darbuotojas pasirodys protingesnis už jį patį. Labai blogai pasijustų.... Nei vieno skambučio buvusiems darbdaviams, nors kontaktai aiškiai pateikti. Tik monologai.... monologai.... monologai... Ir atidus žvilgsnis – ar tu visa tai valgysi. Ir kokia kategoriška reakcija, bent vienoje vietoje parodžius savarankiškumą.... Tokių nereikia! Tikslas yra gerai jaustis. Pinigai ir geri rezultatai – tik vienas iš būdų tai pasiekti. Daug svarbesnis kelias – kontroliuoti. Kad tik ko nepridarytų. Tam pasitelks net šiuolaikines technines priemones. CRM, GPS ir dar velniai žino ką....
Bandau iškelti klausimą – o Jūs nebandėte ne kontroliuoti, bet motyvuoti? Pamatau svogūno dydžio išsprogintas akis, aiškiai nesuprantančias, ką aš čia vapalioju. Tuomet bandau paaiškinti, kad mano supratimu CRM yra tik vaistas, kai jau sergama. Tačiau galima nesirgti. Galima sukurti tą sinergijos efektą, apie kurį tiek daug kartų ir patys mokėsi. Bet taip ir nesuprato, kaip tai paversti gyvenimu. Tuomet bandau paaiškinti, jos sinergijos pagrindas – nuoširdumas. Tuomet svogūno akys jau tampa apelsinais, aiškiai rodančiais, kad viduje nėra to, apie ką aš čia kalbu. Nuoširdus suinteresuotumas gerais rezultatais, o ne savo psichologinių problemų sprendimu (bet tai padeda geriau jaustis). Nuoširdi pagarba gerai dirbančiam. Nuoširdi tų perliukų paieška, nuoširdžiai skiriant tam savo taip brangaus laiko ir dėmesio. Ir nuoširdumas mokant už nuoširdžiai gerus rezultatus. Bet čia jau yra trūkio taškų. Gal negavo kažkada to nuoširdumo darbdavys pats. Ne mano tai reikalas. Tik matau, kad nesugeba per tai peržengti ir būti pirmas. Ir labai gerai sekasi tiems, kurie tai suprato ir moka valingai pasirinkti. Aš irgi toks.
Grįžtant prie to vokiečio. Tiesos dėlei – ir kartais pasitaikančio lietuvio:
1. Bus aiškiai atskirtas samdomas darbas ir verslas. Darbdavys investuoja ir didžiąja dalimi rizikuoja. Darbuotojas gauna saugumą, bet atiduoda darbdaviui sėkmės pelną.
2. Testai testai testai.... Rekomendacijos. Ir būtinai jas patikrins.
3. Aiškios žaidimo taisyklės, užfiksuotos pareigybinėse instrukcijose. Ir tuomet tampa nebeveik nebeįmanomas purkštavimas be pagrindo. Neįmanoma nepagarba.
4. Medelis pasodinamas, parinkus tinkamą sodinuką. Paskui jam duodama saulės. Paskui jis laistomas, tręšiamas, jo klausiama, ar jam ko nors nereikia. Lietuvis gi dažniausiai bando rasti iškart užaugusį ir iškart purto nuo jo vaisius taip, kad net lapai pabyra. Stagarui spiriama pasturgalin ir ieškoma naujo. Taip ir įsivaizduoja savo darbą. Vakarietis pareikalaus rezultatų. Bet bus aiškiai išdėstyti terminai ir užduotys. Bet kartu daug labiau pareikalaus sistemiško darbo ir kokybės darbe. Lietuvis gi puls ir reikalaus, kad tu pultum....
5. Mane yra vokiečiai stabdę ir aiškinę, kad darbas turi būti gyvenimo būdu. Gyvenime gi žmogus gali per dieną intensyviai dirbti keturias – šešias valandas. Ne daugiau. Kažkiek pramogauji. Bet dirbti ir pramogaudamas. Kažkiek mąstai (dažniausiai nuolatos). Kai reikia – „pavarai“ intensyviai. Bet ne nuolat.
6. Esu gavęs pylos nuo vokietuko už nuolatinį skubėjimą. Pasak jo – tai kelia klientams įtampą. Nemalonu. Ir darbdaviui visai nereikia, kad po metų aš pareikščiau, kad aš taip daugiau nebegaliu. Gal net nepareikšiu. Tiesiog dirbsiu „užknistas“ . Ir klientai tai jaus.
7. Dirbama paprastai. Efektas pasiekiamas labai gerai padarant paprastus dalykus.
8. Įsidarbinai pas vakarietį. Greičiausiai motyvacija laviruos tarp saugumo ir euforijos. Geriausia ir blogiausia, kaip gali jaustis darbuotojas. Pas lietuvį gi greičiausiai laviruosi tarp bado ir juodos duonos. Ir reikalaus, kad būtum lojalus įmonei (to reikalavimo pilni darbo skelbimai) ir rodytum darbo džiaugsmą.
Vis prisimenu tą atgrubnagį šaltkalvį. Kažkas jį laiko darbe ir mano, kad viskas gerai ir visi šaltkalviai vienodi. Dar daugiau manančių, kad visų pretendentų į darbo vietas CV vienodi. Aš gi išmokau pastebėti ir dideles išvadas daryti iš elementarių dalykų. Ir manau, kad labai retai suklystu.
Kaip jau rašiau – gyvenimas kupinas spalvų. Kupinas. Paėmiau ir parodžiau porą tamsesnių. Turiu tarp savo bičiulių aibę puikių pozityvių verslininkų. Ir jiems sekasi. Tik labai liūdna, kad kartu žinau ir keletą labai rimtų ir darbščių darbuotojų, kuriems dėl čia mano aprašytų požiūrių sunku save realizuoti. Ir čia mano pateiktas verslininkų požiūris dažnai mūsų darbo aplinką daro nemalonia. Ir to tarpsta daug. Ir tokie nuolat ieško darbuotojų. Visad tie patys. Ir visi jiems blogi. Tuomet tvirtina, kad geras gal vienas iš tūkstančio. Ir tokio, dar nesunaikinto entuziasto ieško. Dažniausiai kažkaip jį randa. Išspaudžia ir paleidžia jau su žemesne entuziazmo koncentracija. Po dešimtmečio – kito rinkoje lieka dvi priešiškos stovyklos, kur entuziazmas tampa nebepasiekiamybe.
