COVID-19 pandemija – ne tik didžiausia šimtmečio sveikatos, bet ir ekonomikos krize, tapusia milžinišku iššūkiu ES ir jos narių ekonomikoms bei piliečių socialinei gerovei. 2021 metais nusimato recesija ir struktūrinis nedarbas daugelyje ES šalių. Nepaisant deklaruotų Vyriausybės pastangų bei didžiulių ES institucijų siekių remti pramonę, verslą bei darbuotojus COVID-19 krizės akivaizdoje, visgi akivaizdu, jog tiek Lietuvos, tiek visos Europos ekonominė ir politinė aplinka, pamažu išeinanti iš griežtų ekonominės veiklos apribojimų, atrodys visiškai kitaip nei šių metų pradžioje: didės bankrotų skaičius, mažės investicijų apimtys, išaugs nedarbas, silpnės valstybių finansai ir didės protekcionizmas tiek vidaus rinkoje, tiek prekybai išorėje.
Daugelis Europos valstybių dėjo milžiniškas pastangas, kad ekonomikas sugrąžintų į ikipandeminį lygį – buvo skiriamos lėšos darbą praradusiems žmonėms ir uždarytoms įmonėms. Bet keli mėnesiai izoliacinio gyvenimo rodo, kad tiek verslas, tiek viešasis sektorius turi labai rimtai galvoti, kaip keistis ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo aplinkybių, kas reiškia, kad ir požiūris į investicinius projektus, ekonomikos skatinimo priemones turi būti kitoks.
Socialinis atsiribojimas pakeitė požiūrį į vartojimą, kuris dar ilgą laiką bus siejamas ir su sveikatos saugumo klausimais, todėl jau dabar keičiasi tiekimo sistemos, logistikos ir rinkodaros paslaugos. Keičiasi ir požiūris į gamybos kaštus: jeigu anksčiau buvo galvojama apie gamybos kaštų taupymą, tai dabartinė krizė parodė, kad ištęstos tiekimo grandinės gali visiškai sustabdyti gamybą, atkirsti ištisas valstybes net nuo būtiniausių sveikatos apsaugos priemonių. Todėl neginčijama išvada, kad būtiniausias prekes ir produktus, ypač sveikatos apsaugos srityje, reikia gaminti ES viduje, siekiant ateityje išvengti patirtų trikdžių. ES, manau, šią pamoką jau išmoko ir labai rimtai galvojama, kaip užsitikrinti būtiniausių produktų ir gamybos komponentų kūrimą ES viduje.
Kartu su nauju požiūriu, kuo daugiau diversifikuoti gamybą viduje, kad mažiau priklausytume nuo išorinių kūrėjų, atsiranda vis daugiau galimybių verslui surasti naujas nišas. Bet jau dabar, kai kalbame apie investicijas į ekonomikos skatinimą, turime aiškiai išgryninti sritis ir prioritetus: kuriose srityse ir kokiuose sektoriuose galime būti patrauklūs ES įmonėms, ketinančioms perkelti gamybą iš Azijos, ir labai tikslingai turime investuoti lėšas ir žmogiškuosius išteklius, rengiant tam infrastruktūrą, perkvalifikuojant žmones bei padedant įmonėms investuoti į technologinį atsinaujinimą. Pramonė yra pasirengusi persiorientuoti ir keistis, bet šiuo atveju tai turi būti bendros sutelktinės verslo ir Vyriausybės pastangos. Veikti reikia jau dabar, nes kai geidžiamas nuotakas kiti jau ves prie altoriaus, jokie viliotiniai nebesuveiks.
Krizės visada išgrynina esmines kryptis ir atveria naujus judėjimo kelius.
Pasaulio sveikatos organizacija nevienareikšmiai kalba apie tai, kad virusas niekada neišnyks, kas reiškia, kad tai tampa nauju iššūkiu keistis visam paslaugų sektoriui, siekiant prisitaikyti prie naujų vartotojų įpročių ir naujos realybės. COVID-19 epochoje vartotojams ir jų elgesiui bus būdingos mažesnės disponuojamos pajamos, stresas ir nerimas dėl ateities, o svarbiausia – ypatingas dėmesys bus skiriamas higienai, fizinei sveikatai ir psichinei gerovei. Vartotojai tampa vis atsargesniais ir išrankesniais, todėl priimdami sprendimus dėl pirkimo, elgsis taupiau ir savarankiškiau. Jie iš naujo įvertina savo poreikius, vertybes ir prioritetus. Pandemijos patirties paveikti vartotojai vis aktyviau pereis ne tik prie e-prekybos, bet ir visus kitus savo poreikius sies su internetu. Prekės ženklai ir įmonės, sėkmingai įveikusios pandemijos iššūkius, bus tos, kurios suvoks ir pasirengs naujam žingsniui – skaitmeniniam vartotojų įsitraukimui, elektroninei prekybai bei vartojimui „namuose" ir „iš namų". Sėkmingos įmonės bus tos, kurios supranta sveikatos ir saugos problemas, ir kurios tai kels kaip pagrindinę vertybę – savo darbuotojų ir vartotojų sveikatą bei gerovę.
Didžioji dalis verslo COVID-19 situacijoje suvokė, kokią pridėtinę vertę kuria ir kokią pridėtinę naudą duoda skaitmenizavimas. Tai yra mūsų dar neišnaudotos galimybės. Iki šiol daugelis įmonių gyveno tuo pačiu tradiciniu ritmu – prigaminama produkcijos, ji sandėliuojama ir kaupiama, o po to prekybos tarpininkų pagalba yra bandoma ją realizuoti, užkeliant kainą galutiniam vartotojui. Bet naujoji Europa ir mūsų ateitis yra tiesioginė prieiga prie vartotojo, pateikiant galutinį produktą tiesiogiai jam. Mes turime didžiausią rinką po JAV – ES vartotojus. Skaitmena atveria neįtikėtinas galimybes susiformuoti paieškos lauką, padėsiantį išgryninti vartotojų poreikius ir skonius, kas leidžia gamintojui pasiūlyti tiesiai vartotojui jam reikalingą produktą, pagamintą Europoje. Tokiu būdu mes patys parduodame ES pagamintą galutinę prekę vartotojui ir ją parduodame pigiau bei pateikiame greičiau, nes išvengiame tarpininkų. Skaitmenizavimas yra nereikalingų tarpininkų eliminavimas ir jaunoji karta yra į tai orientuota. Gamintojas uždirba daugiau, vartotojas sumoka mažiau – tai yra skaitmenos mums suteikiama galimybė, kai iš grandinės „gamyba – vartotojas" yra eliminuojamas tarpininkas. Tai yra taip pat žiedinės ekonomikos dalis – negaminti to, ko nereikia.
Kartu su nauju požiūriu, kuo daugiau diversifikuoti gamybą viduje, kad mažiau priklausytume nuo išorinių kūrėjų, atsiranda vis daugiau galimybių verslui surasti naujas nišas.
Visoje Europoje verslas siekia maksimaliai padidinti medžiagų vertę, pereiti prie žiedinio verslo modelių ir pasukti link žiedinės ekonomikos, kurią geriausiai galima pasiekti veikiančios antrinių žaliavų ir žiedinių produktų rinkos dėka. Tokią rinką reikia sukurti. Pirmiausia, ką turime padaryti, tai integruoti žiedinės ekonomikos principus į platesnį reguliavimą, ypač gaminių ir medžiagų projektavimo, klimato kaitos, skaitmeninimo, bioekonomikos, tiekimo saugumo ir atliekų vežimo srityse. Bet valstybė turi galvoti ir kaip pagerinti vartotojų įsitraukimą, mažindama kliūtis ir didindama paskatas, gerindama supratimą ir žinias apie vartojimo elgseną ir medžiagų gyvavimo ciklą. Nors sektinų gerosios praktikos pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tenka pripažinti, kad didžiosios verslo ir visuomenės dalies dar laukia perėjimas nuo dabartinio vadinamojo linijinio ekonomikos modelio į žiedinės ekonomikos kelią. Būtina panaikinti verslo posūkį į žiedinę ekonomiką apsunkinančius barjerus: technologinius, reguliavimo, o svarbiausia – kultūrinius, t.y. augantį vartotojų susidomėjimą aplinkosauga ir palyginti žemą įsitraukimą į aplinką tausojančias veiklas. Daugelis įmonių pamena kartą, kuri žiūrėjo ir, matyt, iki šiol įdėmiai skaito kalorijų lenteles ant maisto pakuočių, bet dabar jau auga karta, kuri tikrai domėsis CO2 rodikliais, ir tam gamintojai turi ruoštis.
Krizės visada išgrynina esmines kryptis ir atveria naujus judėjimo kelius. COVID krizė niekuo nesiskiria, bet tik reikia labai gerai pagalvoti, kaip jos sukurtas sąlygas paversti naujomis paslaugomis ir produktais. Dabar, kai skaitmena ir technologijos atveria neribotas galimybes, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių kūrybingumo ir valdžios supratingumo,– kuri, jeigu neturi galimybių arba nenori padėti, tai bent jau turi nekurti dirbtinių trukdžių veikti.
Vidmantas Janulevičius yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas.
