Lietuvos politikoje dažnai būna gerokai kitaip. Mes įpratome gyventi apsimetinėjimo ir veidmainystės atmosferoje.
Pasitaiko atvejų, kada tos pačios situacijos ar tų pačių faktų skirtingi vertinimai tampa oficialia Lietuvos politikos dalimi. Ir bandomi pateikti, kaip šventas ir neliečiamas gėris.
Ar tikrai turime su tuo sutikti ir tam paklusti? Tikrai, kad ne.
Štai keletas ryškesnių dviveidės laikysenos pavyzdžių.
Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Dar jaunystėje, gūdžiais sovietiniais laikais, man Antanas Smetona buvo absoliučiai teigiamas herojus. Nepakeičiamas Lietuvos Nepriklausomybės simbolis. Žmogus, be kurio nebūtų buvę Lietuvos valstybės. Apie šią idealizuojamą asmenybę sužinodavau iš labai ribotų informacijos šaltinių.
Netgi tais visuotinio persekiojimo laikais, užteko drąsos rinkti ir kolekcionuoti pašto ženklus su prezidento A.Smetonos atvaizdais. Tai buvo savotiška mano sąlyčio su nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikais forma. Tai buvo pasididžiavimo, kad esu lietuvis, išraiška.
Niekas nenuvertina A.Smetonos istorinio vaidmens ir šiais laikais. Tačiau, atsivėrus galimybei objektyviau pažintį praeitį, ta pati A.Smetonos asmenybė atsiskleidžia įvairiomis spalvomis.
Vertinant šių dienų vertybių kontekste, kurias taip pabrėžtinai deklaruoja mūsų valdžia, A.Smetona nebuvo demokratiškas. Užgrobė valdžią 1926 metų gruodį jėga. Pasitelkdamas karinę jėgą, įvykdė valstybinį perversmą ir išvaikė demokratiškai žmonių išrinktą parlamentą. Dabartiniais terminais tokius žmones vadina diktatoriais. Net žmonijos košmarą sukėlęs A.Hitleris, į Vokietijos parlamentą pateko demokratiniu keliu, laimėdamas rinkimus su nacionalsocialistų partija.
A.Smetona buvo ir tikrosios cenzūros šalininkas. Laisvą žodį ir pliuralizmą ką tik įsikūrusioje valstybėje užgniaužė nemažiau negu koks J.Stalinas Sovietų sąjungoje. O su politiniais oponentais irgi tvarkėsi panašiais metodais.
Nelabai garbingai atrodo ir A.Smetonos pabėgimas iš Lietuvos, kada jai ėmė grėsti didelės svetimos šalies agresijos pavojus. Vėliau tai buvo bandoma užpudruoti, teigiant, kad tai buvo daroma vardan nepriklausomos Lietuvos. Bet, pavyzdžiui Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis, kuris irgi įvykdė perversmą ir jėga užėmė valdžią Latvijoje 1934 m. gegužės mėn., pasielgė kitaip. Jis neperšoko upelio ir nepabėgo vardan Latvijos. Atėjus sovietų okupacijai, jis per radiją ištarė garsią frazę: „ Aš pasiliksiu savo vietoje, ir jūs liekate savo vietose.“
Neužilgo po to, Karlis Ulmanis atsidūrė sovietiniame kalėjime. Dar po metų mirė.
Tai čia istoriniai pasirinkimai, kuriuos ne man vertinti.
Kur kas svarbiau atrodo mūsų valdžios oficiali linija. Lietuvos valdžia visada rodo didelį aktyvumą vertinant kaimyninių valstybių vidaus politiką. Dažnai joms priekaištauja dėl demokratijos stokos, kaltina pažeidžiant žmogaus teises ir taip toliau.
Toks noras lyderiauti regione ir nešti demokratijos vėliavas yra pagirtinas. Tačiau tai gali daryti šalis, kuri geba į save pažvelgti savikritiškai.
Šito aš ir pasigendu. Saviškis A.Smetona yra idealizuojamas, dabartiniai kaimynų diktatoriai smerkiami.
Noras pataikauti stipresniam ar plaukti pagal srovę būdingas mūsų užsienio politikai.
Dvi analogiškos situacijos, du kardinaliai skirtingi vertinimai.
Atkuriant istorinę Judėjos valstybę, 1947 metais, be jokių skrupulų atimta dalis teritorijos iš Palestinos. Ten įkurta Izraelio valstybė. Kilus arabų- žydų karui, teritorija trumpam buvo atsikovota. 1967 m. remiamas amerikiečių, Izraelis vėl pasisavino dalį Palestinos teritorijų ir kontroliuoja jas iki dabar. Akivaizdi aneksija. Tačiau, kadangi tai daro dabartiniai mūsų sąjungininkai, Lietuvos oficiali valdžia tai toleruoja ir pripažįsta.
Taikomi dvigubi standartai leidžia jaustis patogiai. Nors juos atmetus, turėtumėme pasakyti, kad Izraelio užgrobta Palestina tarptautiniu požiūriu yra lygiai tokia pati okupacija, kokia įvyko Kryme ir Donbase.
Dėl Krymo labai garsiai šaukiam ir sankcijas taikom, dėl Palestinos tylim nuleidę galvas ir pritariamai linkčiojam.
Nebūdami principingi ir savikritiški pirmiausiai meluojam sau.
Ir visgi, kas geriau, ar gėlės, padėtos prie garbinamo A.Smetonos paminklo, ar skaudi ir nepatogi, tačiau visus mus žmonėmis daranti, tiesa?
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
