Vidmantas Martikonis: Lietuviškos politikos isterija – kuo mažiau, tuo geriau

Bet koks svarbesnis Lietuvos vidaus ar užsienio politikos įvykis neapsieina be aistrų. Surandami priešai, pasiskirstoma į stovyklas. Kuriamos sąmokslo teorijos, politikų tekstai persmelkti isterijos ir panikos. Myli arba nemyli. Su Mumis arba prieš Mus. Jeigu parašė neteisingą knygą – deginkime. Jeigu sukūrė neteisingą dainą – pasmerkime. Jeigu pabendravo su neteisingais žmonėmis ar kažką neteisingai praeityje padarė – išmeskime ir nuteiskime.
Vidmantas Martikonis
Vidmantas Martikonis / Asmeninio archyvo nuotr.

Neapykanta ir visiškas nepasitikėjimas vieni kitais. Tokioje atmosferoje nebėra vietos argumentams, racionaliai diskusijai. Nebevyksta idėjų konkurencija. Tiesiog pragmatiškos, išmintingos ir gerai apgalvotos politikos, kuri neštų naudą pirmiausiai Tavo šalies žmonėms, nebereikia.

Užsienio politikoje isterijos dar daugiau. Ypač, kai kalba pasisuka apie rytų kaimynę Rusija. Šalis, kuri turi labai daug spalvų. Sudėtinga šalis. Didelė šalis. Bet visgi pirmiausiai, tai mūsų geografinė kaimynė. Puikiai suprantu, kad ta artima kaimynystė ir bendros istorinės patirtys leidžia mums geriau pamatyti ir suprasti tuos trūkumus, kuriuos kaimynas turi. Čia, kaip ir kasdieniame gyvenime. Juk dažnai labiausiai nemėgstame savo artimiausių kaimynų, nes apie juos daugiausiai žinome. Žinome, kada neišvalė laiptinės, kada neišnešė laiku šiukšlių, kada triukšmavo, kada rūkė balkone. O tas kaimynas, kuris už trijų namų gyvena, tai mums autoritetas. Tvarkingas, padorus. Tiesa, rečiau sutinkamas, todėl ir mažiau žinomas.

Kaip ir namo laiptinėje, taip ir tarptautinėje bendruomenėje su kaimynais reikia stengtis gyventi geruoju, palaikyti abipusiai naudingus ryšius, net jeigu ir žinome, kad jis ne visada gerai elgiasi. Į butą neįsileiskime, bet bent jau laiptinėje visada raskime progą pakalbėti svarbiomis temomis.

Po šitos mano minties jau galite kaltinti mane, kad aš užverbuotas, parsidavęs ir myliu Rusiją. Atsakau, kad aš nei myliu, nei nemyliu tos Rusijos. Aš myliu savo šalį ir noriu, kad žmonės joje geriau gyventų, daugiau uždirbtų, jaustųsi savimi. O norint, kad tai įvyktų, reikia, kad daugiau galėtume parduoti savo prekių Rusijai, daugiau pervežti rusiškų krovinių, daugiau atsivežti mums reikalingų prekių. O norint, kad tai įvyktų, turime racionaliai kalbėtis su Rusijos valdžia, verslu, žmonėmis. O to jau nevyksta mažiausiai penkis metus.

Aš myliu savo šalį ir noriu, kad žmonės joje geriau gyventų, daugiau uždirbtų, jaustųsi savimi. O norint, kad tai įvyktų, reikia, kad daugiau galėtume parduoti savo prekių Rusijai, daugiau pervežti rusiškų krovinių, daugiau atsivežti mums reikalingų prekių.

Kodėl? Reiktų paklausti Prezidentės. Vietoje prekybos ir ekonominių ryšių palaikymo girdime boikotas, izoliacija, embargas, sankcijos ir dar daug kitų tarptautinių žodžių. Mūsų Prezidentės radikalus tonas Rusijos atžvilgiu visada yra girdimas Briuselyje, Vašingtone. Kokia maža, bet drąsi šalis. Tačiau tuo metu, kada Prezidentė daro griežtus pareiškimus, Vokietijos ar JAV kompanijos Maskvoje sudarinėja savo šalims pelningus kontraktus. Ką ten vakariečiai, mūsų likimo braliukai latviai, savo šaltais ir pragmatiškais veidais tariasi dėl Rusijos prekių gabenimo per Latvijos uostus. Kaip tai suprasti? Politiniai žaidimai kitų rankomis. Kodėl turi kentėti mūsų žmonės?

Mes to nematome ir toliau išdidžiai aiškiname, kaip šimtamilijoninė Rusija ims badauti, nes Lietuva nebeparduoda savo pagamintų sūrių ir dešrų. Čia labai svarbu būti adekvačiais. Aš jau apie penkiolika metų neperku prancūziškų prekių, nes kažkada viešėdamas Prancūzijoje labai supykau, kai mane blogai aptarnavo mažo miestelio užeigoje ir dar pasišaipė. Nepirkdamas Prancūzijoje pagamintų prekių, aš mąstau, kad Prancūzija turėtų labai blogai jaustis, bet kažkodėl ji vis tiek jaučiasi gerai.

Esame maža šalis ir gyventojų skaičiumi vis mažėjanti. Turime savo prioritetus ir idealus. Privalome rūpintis savo išoriniu saugumu. Bet ne mažiau svarbu ir vidinis saugumo jausmas. Kad žmonės norėtų čia gyventi, galėtų dirbti ir uždirbti, senjorai jaustųsi finansiškai saugūs, piliečiai mylėtų ir pasitikėtų savo valstybe. Norint tai pasiekti, turime susitvarkyti viduje, bet taip pat ieškoti ir išnaudoti ekonomines galimybes abipusiai naudingai bendradarbiaujant su artimiausiais kaimynais. Kelius į tai atverti gali ne pakeltas isteriškas tonas, o ramus, išmintingas, lygiavertis dialogas. Jeigu tai neįvyks, galėsime krašto gynybai skirti ir 3 proc. BVP, tačiau nebebus ko saugoti.

Vadinkite mane vatniku, kremlinu ar dar kaip nors, o man vis vien, aš jau 15 metų neperku prancūziškų prekių...

Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos narys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis