Kiekviena valdžia yra linkusi turėti kuo daugiau galios. Skirtumas tik tas, kad šių laikų valdžią vis dar mes patys išsirenkame, sovietinę valdžią mums paskirdavo. Tačiau visai nesvarbu, kokios spalvos valdžia bebūtų, kuo ji daugiau iš piliečių atima galių, tuo sunkiau jas susigrąžinti.
Draudimų ir ribojimų apraizgytoje, karantine sustingusioje Lietuvoje pastarosiomis dienomis kai kas labai svarbaus ir reikšmingo įvyko. Ir tai gali turėti neigiamų pasekmių tolimesnėje ateityje, kada apie visuotinį karantiną galėsime prisiminti tik iš nuotraukų ir pasakojimų.
Nuolat dejuojantis, kad šiuo metu yra nušalintas nuo valstybės valdymo, Seimas, susirinko į vieną iš nedaugelio savo posėdžių ir leido Vyriausybei reguliuoti būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, riboti prekių arba paslaugų prieinamumą. Keista logika, patys garsiai šaukia, kad yra nušalinti ir nebereikalingi, patys savo sprendimais Vyriausybei suteikia dar daugiau jėgos ir galių.
Daug kur viešojoje erdvėje nuskambėjo, kad tokie drakoniški įgaliojimai vykdomajai valdžiai suteikti tik karantino laikotarpiu. Tačiau tai yra netiesa. Seimo priimtame įstatyme aiškiai numatyta, kad tokių veiksmų Vyriausybė gali imtis esant ekstremaliai situacijai, kurią pati ir turi teisę šalyje įvesti. Karantinas ir ekstremali situacija yra ne tas pats. Karantinas baigsis.
O ekstremalių situacijų valstybėje dar bus ne viena ir ne dvi. Kaip rodo patirtis, ekstremalios situacijos valstybėje gali būti įvestos ir dėl blogų oro sąlygų ir dar dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kitaip tariant, kovoje su pavieniais kaukių perpardavinėtojais, Seimas Vyriausybei įteikė galingą įrankį, kurį lieka neaišku, kaip Vyriausybė naudos ateityje.
Pagundų pasinaudoti šiuo ginklu tikrai gali kilti. Ir visai ne dėl kovos prieš virusą, o dėl kovos už rinkėjų balsus artėjant rinkimams. Daug kam patiktų, kad Vyriausybė prieš rinkimus atpigintų duoną, pieną, mėsą. Tačiau tokie politiniai viražai turėtų pražūtingą poveikį mūsų ekonomikai. Pirmiausiai, taip ir neaišku, kas yra būtiniausios prekės ir paslaugos. Jos įstatyme nėra išvardintos, o tai reiškia, kad Vyriausybė pati pagal situaciją gali tokį sąrašą sudaryti.
Pavyzdžiui, karantino metu, tai gali būti kaukės, dezinfekcinis skystis ar vienkartinės pirštinės, sausros metu, tai gali būti miltai, duona ar vanduo. Toks neapibrėžtumas tik dar labiau sudaro sąlygas manipuliacijoms. Ypatingai, kai kalbame apie paslaugas. Na, pavyzdžiui, kažkam gali atrodyti, kad Lietuvoje šiuo metu per brangiai kainuoja siuntų siuntimas. Natūraliai kils noras siuntų kainas sumažinti.
Tie kas savo kailiu patyrėme sovietmetį, puikiai žinome, kas atsitinka, kai valdžia planuoja ekonomiką ir nustato kainas. Tada iš prekybos dingsta reikalingos prekės. Susidaro deficitas. Tas pačias prekes už kur kas didesnę kainą galima įsigyti juodojoje rinkoje. Bankrutuoja kai kurie gamintojai arba paslaugų teikėjai, nes jų prekėms ar paslaugoms nustatytos kainos, neleidžia išgyventi. Tiesa, sovietmečiu jie net ir dirbdami nuostolingai nebankrutuodavo, nes buvo išlaikomi iš valstybės, galiausiai bankrutavo pati valstybė.
Toks ekonomikos nesuvokimas ir rinkos dėsnių nepaisymas skatina populizmą, ir gali privesti prie labai skaudžių pasekmių. Sprendimas atsirado ir todėl, kad vis dar daugelio valdžios žmonių galvose yra užsilikęs sovietinės ekonomikos modelis, o Lukašenkos valdymo metodai jiems kelia pagarbą ir nebylų pritarimą.
Prekių ir paslaugų kainų reguliavimas yra lengviausias kelias, kuriuo einama, nors gana aišku, kad susidūrusi su nevaldomu ir piktybišku kainų augimu bei dominavimu tam tikruose sektoriuose yra būtina didinti konkurenciją. Siekiant išlaikyti nepakitusį būtiniausių prekių kainų lygį, valstybė turi visas galimybes pati užpirkti ir formuoti prekių rezervą.
Būtent tokį kelią ir siūlo ekonomistas LR Prezidentas G.Nausėda. Tas pats ir paslaugų sferoje. Jau kurį laiką Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai sutartinai diktuoja sąlygas savo klientams. Tai vyksta net ir vykdant tiesioginę Lietuvos banko priežiūrą. Reikalai galėtų keistis klientų naudai, jeigu valdžia pati imtųsi iniciatyvos ir kurtų valstybinį banką, kuris būtų efektyviai ir skaidriai valdomas bei teiktų lankstesnes paslaugas Lietuvos žmonėms ir verslui.
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
