Sovietiniais laikais į bažnyčią nevaikščiojau. Bet labai gerbiau tuo metu veikusius kunigus. Jie man buvo atkaklaus ir nuoseklaus pasipriešinimo sovietiniam režimui, pavyzdžiai. Savotiškos atramos, leidusios tikėti, kad pasaulis gali pasikeisti.
Jų skleidžiamas žodis ir nuolatinė rezistencija prieš sustabarėjusį ir išsigimstantį sovietinį režimą buvo savotiška minkštoji galia, padėjusi iškovoti nepriklausomybę.
Pasiekus laisvę, atrodė, kad kunigai atliko savo kilnų darbą ir kurį laiką manęs nebedomino. Noras būti išskirtiniais, kartais net erzindavo. Man kildavo natūralūs žemiški klausimai, kodėl visi privalo mokėti mokesčius, o bažnyčia ne.
Istorijos ratas sukasi ir kartojasi. Panašu, kad prabėgus daugiau, kaip trisdešimt metų, ateina, tas laikas, kada vėl imu vertinti kunigų išsakytą žodį. Už tai, kad jie padeda nenutolti nuo amžinų tiesų.
Per trisdešimt metų užaugo savi drakonai. Tai yra žmonės, kurie ką tik papuolė į politikos „Penthouse“ ir ten jaučiasi, kaip devintam danguje.
Tvirtai stoja ginti žmogaus padorumą ir bazines tradicines vertybes.
Jie vieninteliai, nepataikaudami naujoms madoms, drąsiai laikosi savo tiesų. Dėl to užsitraukdami siaurakaktės žiniasklaidos bei politikos pyktį.
Kunigai tampa alternatyva naujiesiems pasaulio moralistams ir teisuoliams. Tiems niekada neklystantiems. Per pyktį ir neapykantą bandantiems primesti savo nuomonę kitiems. Mojuodami tolerancijos, laisvės ir pagarbos kitam vėliavomis, patys kupini patyčių, agresijos ir radikalumo.
Per trisdešimt metų užaugo savi drakonai. Tai yra žmonės, kurie ką tik papuolė į politikos „Penthouse“ ir ten jaučiasi, kaip devintam danguje. Kurie iš aukštai, su panieka ir arogancija žiūrėdami į žemės kirminus, bando nustatyti savo taisykles. Ir maišo su žemėmis tuos, kas nepaklūsta naujai madai.
Ir visgi tikra žmogaus vertybė yra turėti savo nuomonę ir nevaržomai ją reikšti. Gyventi savo galva ir įsitikinimais, o ne būti įspraustiems į konvencijas ar naujai subraižytus socialinius modelius. Tiesiog būti savarankišku žmogumi su savo stiprybėmis ir silpnybėmis.
Tada norisi atsisukti į tai kas amžina ir tikra. Atsisukti į laisvę. Ir pasipriešinti kartu.
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
