Visame normaliame pasaulyje, kur veikia rinkos ekonomikos dėsniai, profesionalūs sporto klubai pirmiausiai yra finansuojami iš privačių rėmėjų, reklamos, komercinės veiklos lėšų.
Valstybės institucijos, savivaldybės tik simboliškai prisideda prie profesionalų klubų veiklos finansavimo, nes jų svarbiausias uždavinys, numatytas ir įstatymuose, pirmiausia rūpintis mėgėjų sportu ir jo populiarinimu, vaikų ir jaunimo užimtumo programomis. Būtent savivaldybė turi pasirūpinti, kad mieste būtų pakankamai viešos, visiems prieinamos sporto infrastruktūros.
Ar Vilniaus mieste jau yra pakankamai stadionų, žaidimo aikštelių, dviračių takų, viešų treniruoklių, kuriais nevaržomai galėtų naudotis kiekvienas miestietis ar miesto svečias?
Sporto masiškumas, sveikatingumas yra tie prioritetai, kuriuos turi įgyvendinti savivaldybė.
Ar Vilniaus mieste jau yra pakankamai stadionų, žaidimo aikštelių, dviračių takų, viešų treniruoklių, kuriais nevaržomai galėtų naudotis kiekvienas miestietis ar miesto svečias?
Ar vaikų sporto komandos tinkamai finansuojamos ir turi gerai įrengtas ir aprūpintas sporto bazes? Akivaizdu, kad ne. Tokiame fone Vilniaus miesto valdžios dosnumas profesionaliems sporto klubams yra visiškai nepateisinamas.
Girdime paaiškinimus, kad taip dosniai remdama profesionalius sporto klubus, savivaldybė pasiekė, kad 20 proc. iš tų lėšų būtų skirta jaunimo ugdymui. Čia trūksta logikos. Kur kas aiškiau, skaidriau ir suprantamiau būtų numatyti atskirą biudžeto eilutę jaunimo ugdymo programoms finansuoti. Tada konkurso tvarka savivaldybė išrinktų kas tas programas įgyvendina.
Didžiausios Lietuvos savivaldybės jau pradėjo lenktyniauti, kuri daugiau parems savo miestui atstovaujantį profesionalų klubą. Tai daroma visų mokesčių mokėtojų sąskaita. O tokios lenktynės privedė prie to, kad savivaldybių injekcijos jau dabar sudaro daugiau, kaip 50 proc. privačių klubų metinių biudžetų.
Kai kam gali pasirodyti, kad 2,3 mln. eurų paskirtų profesionaliam sportui, lyg lašas jūroje šimtamilijoniniame Vilniaus miesto biudžete. Tačiau palyginimui, 1,3 mln. eurų papildomai paskyrus socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui didinti, kiekvienas Vilniaus miesto socialinis darbuotojas per mėnesį „į rankas“ gautų 100 eurų daugiau. Tad ir spręskime ar Vilniaus miesto savivaldybė nepasiklydo tarp savo prioritetų?
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas
