Nepelnytai sumenkintos ir pamestos lieka žemės ūkio ir maisto pramonės šakos. Šie du sektoriai Lietuvoje labai glaudžiai susiję ir turi tvirtas tradicijas ir geriausias perspektyvas.
Aukštosios mokyklos ir verslas pastebi, kad Lietuvoje ima trūkti šios srities specialistų. Didžiausią paklausą šiuo metu turi agronomijos, inžinerijos, miškininkystės, ekologijos krypčių absolventai.
Visas pasaulis sparčiai ginkluojasi naujomis technologijomis. Vargu, ar Lietuva čia gali tikėtis kažkokių pranašumų prieš kitas valstybes. Tuo tarpu gerai išvystytas žemės ūkis ir maisto pramonė gali sėkmingai konkuruoti ir aplenkti daugelį kitų pasaulio šalių. Čia yra mūsų didelės galimybės ir šansas stiprinti savo eksportą ir kelti ekonomiką.
Gal dabartinei valdžiai žemės ūkis pasąmonėje tapatinasi su buvusia valstiečių valdžia, todėl ir yra ignoruojamas. Bet čia reikėtų griežtai atskirti valstiečių politinį judėjimą nuo ūkininkų ekonominės veiklos. Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Lietuva viena iš turtingiausių valstybių savo gėlo vandens resursais. Jau dabar tai tampa dideliu deficitu didžiojoje pasaulio dalyje.
Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė yra išskirtinė ir tuo, kad turi labai stiprias ir gilias tradicijas. Dar tarpukario laikais Lietuva savo žemės ūkio produkcija ir maisto produktais aprūpindavo tokias galingas supervalstybes, kaip D. Britaniją ar Prancūziją. Sovietiniais laikais, nors ir nustekentas, visgi Lietuvos žemės ūkis buvo kokybės etalonas daugeliui pavergtų valstybių.
Lietuva iš kitų valstybių išskiria ir kitos ypatybės. Mes turime labai komfortišką gyventojų tankį. Tai reiškia, kad yra santykinai mažai žmonių ir daug žemės, kurią galime naudoti žemės ūkiui. O jeigu, dar pajėgtumėme ūkiškai tvarkyti ir įdarbinti apleistus žemės plotus...
Labai palankios šiai veiklai yra ir gamtinės sąlygos. Lietuva viena iš turtingiausių valstybių savo gėlo vandens resursais. Jau dabar tai tampa dideliu deficitu didžiojoje pasaulio dalyje. Privalome tai išnaudoti.
Aš jau nekalbu apie aukštą darbo kultūrą, kuri mums taip pat būdinga. Visa tai leidžia pagaminti kokybiškus ir savo kainą konkurencingus maisto produktus, kurie yra ir bus mėgstami bei perkami visame pasaulyje.
Lietuviški valdininkai nustatė apie 50 papildomų reikalavimų, kurių nėra ES direktyvose.
Tiesiog privalome išnaudoti savo turimą potencialą ir tai, ką turime geriausią. Matydami, kad kitos šalys labai stipriai ima skatinti savo žemės ūkį ir maisto pramonės sektorių, turime ir mes galingai tai daryti. Esamų skatinimo mechanizmų neužtenka, reikia sukurti papildomus. Bet tai jau turi padaryti mūsų specialistai, nepažeidžiant galiojančių tarptautinių susitarimų. Bet visų pirma, reikia aiškaus mūsų valdžios įvardinimo, kad tai yra mūsų ekonomikos prioritetai.
Kai kuriais atvejais, net nereikia papildomai skatinti, o tik išravėti pačių priaugintas piktžoles. Štai atlikus analizę žemės ūkio veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pasirodė, kad lietuviški valdininkai nustatė apie 50 papildomų reikalavimų, kurių nėra ES direktyvose. Kalba eina apie ekologiškus ūkius. Visoje Europoje gali būti mišrūs ūkiai, pas mus – ne. Kurti vien tik ekologišką ūkį brangiai kainuoja. Todėl ES pripažįsta mišrius ūkius, kada bendroje ūkinėje veikloje yra kažkokios srities ekologiška specializacija. Mūsų gi valdininkai, nusprendė, kad tai per daug sudėtinga ir tokias ūkių formas uždraudė.
Greičiausiai, taip elgiamasi, kad pateisinti savo biurokratinę svarbą ir buvimą. Bet tai dar vienas pagalys į mūsų žemės ūkio konkurencingumą ir konkuravimą globalioje rinkoje. Tą pagalį reikia kuo greičiau ištraukti.
