Į šį teigiamą gaivaus dvelksmo procesą pradžioje įsijungė ir premjeras A. Kubilius. Tikėjausi, kad tai nuoširdu ir premjeras bus tvirtas. Už tai jam galima būtų daug ką atleisti, tačiau tik tuo atveju, jeigu A.Kubilius tvirtai stotų teisingumo pusėn, apgindamas dorus FNNT vadovus nuo susidorojimo. Turėjau viltį, jog V.Giržado ir V.Gailiaus sugrąžinimas į pareigas įkvėps A.Kubilių, Seimo daugumą ir kitiems geriems darbams ne tik teisės bet ir ekonomikos bei kitose srityse.
Iškilus grėsmei, kad premjero ir TS-LKD pozicija- grąžinti V.Gailių ir V.Giržadą į pareigas gali sukelti Vyriausybės krizę tuo atveju, jeigu iš daugumos pasitrauks Liberalų ir centro frakcija, A.Kubilius paprašė Krikščionių partijos frakcijos paramos. Pasitarę su frakcijos nariais, nutarėme paremti Seimo daugumą ir A.Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, nereikalaudami jokių pareigų nei Vyriausybėje, nei Seime, tačiau iškeldami vienintelę sąlygą – grąžinti sąžiningus ir gerai dirbusius FNTT vadovus į pareigas. Mano žiniomis, tokią paramą pasiūlė ir Mišrioji seimo narų grupėa. Taigi, Premjeras turėjo puikią galimybę turėti stiprią daugumą Seime. Tereikėjo turėti tvirtą stuburą apginant teisingumą.
Labai gaila, tačiau taip neįvyko. A. Kubiliaus griežti reikalavimai Vidaus reikalų ministrui palaipsniui virto švelniais patarimais, nežiūrint, mano požiūriu, į įžūlią liberalcentristų poziciją nepaklusti premjerui. Ypač įsimintinos komisijų, skirtų pateikti išvadą dėl FNNT vadovų atleidimo peripetijos. Vieną sudarė – premjeras, o neužilgo tą patį padarė Vidaus reikalų ministras R. Palaitis. Komisijų išvados skyrėsi.
Taigi, premjerui pavyko pasiekti R. Palaičio atsistatydinimo, tačiau ilgas šio ministro pasitraukimo procesas pasižymėjo premjero ir TS-LKD žeminimo veiksmais. Ir kokie gi turėjo būti tolimesni premjero veiksmai? Manau, kad būtų logiška, jog A.Kubilius, gindamas teisingumą, turėjo pareikalauti liberalcentristų ministrų pasitraukimo iš Vyriausybės kabineto ir Seimo daugumos. Jiems tai atsisakius, vardan teisingumo, buvo įmanomas ir šių ministrų nepasitikėjimo procesas Seime. Tačiau, labai gaila, kad A.Kubiliui teisingumas, ne pirmoji vertybė. Jis pasirinko konformistinį kelią, t.y. nutarė dirbti su liberalų ir centro sąjungos frakcijos deleguotais ministrais, kurie pamynė teisingumą. Tad su kuo dirbi ir pats tampi panašiu!
Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasirinko lengvesnio kelio, kurio, gal būt, laukė ne tik liberalcentristai, bet ir šalies vadovė, tačiau priėmė sprendimą vertą teismo, besivadovaujančio Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 109 straipsnyje skelbia, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai jie yra nepriklausomi ,nusprendė. Taigi, teismas pripažino, kad Vytautas Giržadas atleistas nepagrįstai ir grąžino į FNNT direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Didysis teisininkas A.Čaplikas iš karto “kibo“ į skvernus teismui, priėmusiam šią nutartį, teigdamas, kad teismas nepasisako apie esmę, o tik apie formalų procedūrinį pažeidimą. Jis ryžtingai pareiškė, kad šioje istorijoje taškas nepadėtas. Iš tokio pareiškimo susidaro įspūdis , kad techninę profesiją turintis A.Čaplikas sėdi ne savo rogėse. Ar nevertėtų jam kandidatuoti į teisėjus, o ne į Seimo narius? Juk jis, pasirodo, geriau išmano ne tik materialinius, bet ir procesinius įstatymus net ir už teisėjus.
Verta prisiminti, kad ir pats A.Čaplikas, beje, ir Prezidentė teigė, kad šio pareigūno sugrąžinimo ar nesugrąžinimo klausimą tegul išsprendžia teismas. Ir štai teismas išsprendė. Ar bereikia dar gaišinti aukštesnės instancijos teismą ir po to mokėti V.Giržadui keliskart didesnę pinigų sumą už priverstinę pravaikštą? Ir vėl iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tikiuosi , kad šalies Prezidentė „paprotins“ Vidaus reikalų ministrą gerbti teismo, kurio teisėjus skiria Prezidentė, sprendimą.
Vidmantas Žiemelis yra Krikščionių partijos frakcijos Seime seniūnas
