Viešėdamas Vilniuje Šiaurės Atlanto aljanso jungtinių pajėgų vadas generolas Egonas Rammsas pareiškė, jog Taline, kur jis apie tokį planą lyg ir buvo užsiminęs, jį neteisingai suprato. Generolas taip pat pabrėžė, jog nepaisant tokio specialaus plano nebuvimo, Lietuvai, Latvijai ir Estijai nėra dėl ko nerimauti, nes mūsų valstybes gina 5-asis NATO sutarties straipsnis, kuris reglamentuoja kolektyvinį aljanso narių saugumą.
Įvykiai Gruzijoje daugelį privertė rimtai susimąstyti. Rusijos veiksmai, užgrobiant kitos valstybės teritoriją, verčia kalbėti apie realią grėsmę posovietinio regiono stabilumui. Neatsitiktinai sunerimo Ukraina, kuriai gali grėsti Krymo praradimas. Kitų buvusių sovietinių respublikų reakcija buvo atsargi, net artimiausia Maskvos sąjungininkė Baltarusija tik po tiesioginio spaudimo iš Kremliaus pareiškė palaikanti Rusijos veiksmus.
O ką gi mes? Nors esame „po NATO skėčiu“, bet, galima teigti, jog irgi jaučiame tam tikrą nerimą. Stebint Vakarų Europos šalių – mūsų partnerių ES ir Šiaurės Atlanto aljanse – reakciją į Rusijos agresiją prieš Gruziją, ir vėl stebina jų pasyvumas ir neryžtingumas. Europos Sąjungos senbuvės akivaizdžiai nenori pernelyg pyktis su Rusija ir dažniausiai nuolaidžiai žiūri į Maskvos veiksmus, brangindamos savo pačių ramybę. Šių šalių pozicija suprantama – jos yra pakankamai toli nuo Rusijos ir įvykiai buvusioje sovietinėje erdvėje joms yra žymiai mažiau aktualūs, negu mums. Galima prisiminti, jog ir Didžioji Britanija užėmė griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu tik po to, kai Londone, kaip įtariama – ne be Rusijos specialiųjų tarnybų pagalbos, buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Kitaip sakant, tik tada, kai tai tiesiogiai palietė šalies interesus ir saugumą.
Taigi, tokia pozicija verčia nerimauti, ar lemiamu momentu neliktume vienui vieni. Ko gera, tik savo likimu galime patikrinti 5-ojo NATO sutarties straipsnio veiksnumo lygį.
