Bendravimas lydi žmoniją nuo pat jos atsiradimo. Tačiau laikui bėgant būdai, metodai, formos, kurie naudojami užmegzti komunikacinius ryšius, tampa vis įmantresni, rafinuotesni ir sudėtingesni. Vienas ryškiausių veiksnių, kuris iš esmės pakeitė žmonių bendravimo pobūdį, be abejo, yra internetas.
Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, šiuo metu 72,6 proc. Lietuvos gyventojų naudojasi kompiuteriais, 70,6 proc. – internetu. Per metus, t. y. lyginant su 2011 m. III ketvirčiu, kompiuterių ir interneto naudotojų dalis augo po septynis procentinius punktus (atitinkamai nuo 65 proc. ir nuo 63 proc.).
2012 m. III ketvirtį nuolat (bent kartą per savaitę ir dažniau) internetu naudojosi 62,9 proc. Lietuvos gyventojų (tuo pačiu laikotarpiu pernai, nuolatinių interneto naudotojų buvo 57,6 proc.).
Internetas tampa patrauklia vieta visiems nepaisant amžiaus, socialinės padėties, lyties. Internetas nepaiso atstumų ir laiko skirtumų. Naršyti, ieškoti informacijos, žaisti ar bendrauti gali čia ir dabar. Gali išreikšti save ir kurti: susikurti savo asmeninį profilį tinklalapyje, rašyti dienoraštį, skaityti ir komentuoti. Laisvai, nevaržomai gali rašyti tai, ką galvoji... Nejučiomis leidi sau pasakyti daugiau, būti kandesnis ir piktesnis.
Internetas tampa patrauklia vieta visiems nepaisant amžiaus, socialinės padėties, lyties. Internetas nepaiso atstumų ir laiko skirtumų. Naršyti, ieškoti informacijos, žaisti ar bendrauti gali čia ir dabar.
Dažnas iš mūsų jaučiasi tarsi egzistuotų tik du pasauliai: aš ir jis – visagalis internetas, geriausias draugas. Vieta, kur bet kada esi kantriai laukiamas, kur tave priima bet kokios nuotaikos, kur gali rasti viską, ko geidžia tavo širdis, patenkinti savo smalsumą ir išsilieti, nieko neįtakodamas su minimalia atsakomybe – savo sąžine. Retai kada susimąstome, jog internetas – tai milijonai konkrečių žmonių, visai tokių pačių kaip aš, kurie mieliau renkasi informacini portalą nei popierinį laikraštį, kurie savo internetinėje paskyroje – „veidaknygėje“ – turi daugiau draugų nei kontaktų savo telefonų knygoje, kurie mieliau bendrauja, mezga pažintis internetinėje erdvėje ir jau sunkiai bepamena tuos laikus, kai su šventėmis sveikindavo žodžiu ar atvirute.
Ir jei mes susimąstytume, suprastume, kad įvyksta paradoksalus reiškinys: laisvė, nuo kurios gali imti svaigti galva, kur gali laisvai ir nevaržomai bendrauti su kuo nori ir kiek nori, kur informaciniai srautai ir galimybės yra neišmatuojamos ir sunkiai suvokiamos – izoliuoja ir įkalina. Staiga laisvė tampa tik tai, kiek esi nepriklausomas nuo interneto.
Internetas savaime nėra nei geras, nei blogas, viskas priklauso nuo jo naudojimo tikslų ir kiekių, taip pat nuo informacijos: kiek mes patys žinome ir suvokiame interneto teikiamą naudą ir galimus pavojus.
Internetas teikia greitą informaciją, o tai skatina vartojimą: tampame vartotojais, ieškančiais greito ir lengvo pasitenkinimo. Ir kiekvieną kartą, kai mes randame greitai, be pastangų tai, ko ieškome, ir greitai eilinį kartą pasitenkiname, mes taip pat greitai pamirštame pasitenkinimo džiaugsmą. Taip įkaliname save suktis tame rate ir vartoti vėl ir vėl.
Bendravimas internetu taip pat tampa greitas, paviršutiniškas, o laikui bėgant ir beprasmis. Taip kiekvieną kartą nusivylimui bendravimu didėjant, augant vienišumo jausmui mes su dar didesne viltimi ieškome naujų bendravimo išteklių ir vėl eilinį kartą nusiviliame, jaučiamės dar vienišesni, dar labiau nesuprasti. Keičiame viską, tik ne vietą, kur bandome rasti tai, kas užpildytų vienatvę. Ir visai to nesuvokdami tampame vieniši savo noru.
