Mokslo istorijos puslapiuose randame daug žinomų pavardžių, įsiamžinusių atlikus aukščiau išvardintus darbus. Klausimas, ar pelnytai? Kas suskaičiuos aukas nuo dinamito, trotilo, branduolinių ginklų pasekmių? Šiandien artėjame prie ribos, kuomet išbalansuosime planetos sukimąsi, prieisime prie geopolitinės griūties dėl eksploatuojamų teritorijų nepasidalinimo, sutrikusios klimato kaitos, oro taršos ir kitų katastrofų.
Kokia galėtų būti išeitis? Mokslo įrodyta, kad mikro ir makro pasaulio egzistavimas yra pagrįstas analogiškais principais. Ar nebūtų galima augmenijos ir gyvūnijos energetikos principus tokiu pat būdu pritaikyti, kuriant planetos energetinę sistemą, kurią galėtume įvardinti „Planetos energetiniu kūnu“?
Ar nebūtų galima augmenijos ir gyvūnijos energetikos principus tokiu pat būdu pritaikyti, kuriant planetos energetinę sistemą, kurią galėtume įvardinti „Planetos energetiniu kūnu“?
Paanalizuokime, kaip tai pasiekti. Idėja slypi tame, kad augmenija saulės šviesą fotosintezės procese paverčia biosrovėmis, o gyvi organizmai pilni elektrinių impulsų. Atlikti eksperimentai, kurių aprašymus galima aptikti net internete, parodo, kaip įvairūs vaisiai ir daržovės generuoja nedideles mikrosroves, o visiems žinomas kardiogramos matavimo principas paremtas elektriniais impulsais.
Tai patys paprasčiausi, optimaliai naudingai veikiantys energetiniai mechanizmai gamtoje.
Svarbiausią vaidmenį, kuriant energiją, atlieka saulė, oras ir vanduo. Ar negalėtume šias tris egzistuojančias planetoje stichijas perkelti ir į technikos lygmenį? Nors saulės, vėjo ir judančio vandens energetiniai resursai – didžiausi mūsų planetoje, nepelnytai mažai jų pritraukiame. Gal geriau skambėtų „pakviečiame“, užuot sakę: „pajungiame“, „išnaudojame“, „priverčiame“ ir pan. Kaip žinoma, šioje srityje žmonija jau nemažai padarė: hidroelektrinės, vandens ir vėjo malūnai, vėjo elektros jėgainės, saulės ir vėjo hibridinės jėgainės, hidroakumuliacinės jėgainės ir t.t.
Tačiau jos išdėstytos įvairiose teritorijose, skirtinguose plotuose pagal jų energetinių resursų optimaliausią buvimo vietą. Kyla klausimas, ar nebūtų galima saulės, vėjo ir vandens energiją gaminančius įrenginius sujungti į vieną inžinerinį, techninį darinį – bet kurioje norimoje vienoje vietoje, norima kryptimi, norimu dydžiu?
2014 m. Lietuvos Respublikos patentų biure užregistruotas techninis sprendimas, kuris pavadintas „Hibridinis saulės, vėjo ir vandens energetinis segmentas“, atrodo, tinkamas šiai problemai spręsti. Tokius segmentus sujungę į grandinę, gautume norimo galingumo jėgainę, kuri galėtų būti vadinama kapiliarine ar arterine. O ją pritaikius komunikacijos reikmėms – energetiniu – komunikaciniu kapiliaru.
Štai ir priartėjome prie jau minėtos analogijos, kaip augmenijos ir gyvūnijos kūno dalių konstrukcijas ir veikimo principus pritaikyti visiškai naujoje energetikos srityje. Energetinio – komunikacinio kapiliaro konstrukciją, veikimo principą, atsižvelgiant į susidomėjimą, bei jo energetinę ir ekologinę būtinybę, o taip pat patentavimo aplinkybes, galima bus pateikti vėliau.
Didesnės galios elektros jėgainės galėtų būti įrengtos automagistralių skiriamosios juostos dalyse. Tam labai tiktų Klaipėdos–Kauno ir Kauno-Vilniaus magistralių atkarpos.
Šiuo metu Klaipėda yra ta vieta ir būtinybė, susijusi su perkėla į Kuršių neriją, kur pirmiausia Lietuvoje galėtų būti įrengtas toks energetinis-komunikacinis kapiliaras. Tai būtų mažo galingumo (iki 30 MW) elektros jėgainė. Didesnės galios elektros jėgainės galėtų būti įrengtos automagistralių skiriamosios juostos dalyse. Tam labai tiktų Klaipėdos–Kauno ir Kauno-Vilniaus magistralių atkarpos.
Lietuva turi mokslinį, techninį, ekonominį potencialą tokioms ir žymiai didesnės galios jėgainėms pastatyti ir įrengti, tik tam tikslui reiktų bendrai sutelktų jėgų iš mūsų valdžios, verslo ir mokslo institucijų. Kitas kelias, kaip šiuo metu įprasta daryti, patento ar licencijų pardavimas užsienio pirkėjams.
Kad būtų aiškiau, pateikiu kai kuriuos preliminarius techninius, ekonominius ir ekologinius parametrus:
Vienas kilometras energetinio – komunikacinio kapiliaro, priklausomai nuo energiją generuojančio saulės, vėjo ir vandens elementų kiekio, kainuotų panašiai, kaip 1 km automagistralės įrengimas;
Vienas kilometras energetinio – komunikacinio kapiliaro, priklausomai nuo išdėstytų energiją generuojančią saulės, vėjo ir vandens elementų kiekio, gali sukurti iki 100 MW galios;
Visiškai saugus, greitas ir pigus medžiagų, gaminių, energijos, žmonių komunikavimas, naudojant paties energetinio – komunikacinio kapiliaro sukurtą elektros energiją;
Visiškai neturintis neigiamo poveikio klimatui, minimaliai sąnaudų reikalaujantis šio energetinio-komunikacinio kapiliaro aptarnavimas ir eksploatacija.
Idealiai tinkantis elektromobilių eksploatavimui ir baterijų pakrovimui.
Šiuo metu mokslininkų grupė jau talkina, atlikdama tyrimus, kuriais remiantis būtų galima parengti galimybių studiją, bet jų užimtumas ir finansinės galimybės neleidžia tikėtis greitų, kaip to norėtųsi ir reikėtų, mokslinių išvadų ir rezultatų.
Koks šios publikacijos tikslas ir kodėl reikėtų skubėti?
Pasaulyje sparčiai judama šia – hibridinių elektrinių plėtojimo kryptimi, tad labai svarbu nepraleisti tokios unikalios progos tapti pirmaisiais ir sukurti didžiulę naudą Lietuvai. Šis išradimas yra bazinis, apie kurį būtų kuriami, registruojami šimtai kitų išradimų, tad kūrybinio darbo užtektų šimtams mokslininkų, inžinierių, technikų ir kitų darbuotojų.
Tai galėtų būti nacionalinis produktas su nuoroda: „Išrasta, suprojektuota ir pastatyta Lietuvoje“, padedantis mažinti bedarbystę, spręsti socialines problemas, sustabdyti emigraciją.
Įgyvendinus šį projektą, nebebūtų reikalo „dejuoti“ dėl energetinio saugumo, ekologijos ar žūčių keliuose, kitų galimų blogų padarinių.
Įgyvendinus šį projektą, nebebūtų reikalo „dejuoti“ dėl energetinio saugumo, ekologijos ar žūčių keliuose, kitų galimų blogų padarinių. Todėl kviečiu turinčius idėjų, galinčius ir norinčius, kuo greičiau prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo.
Prieš penketą metų, remdamasis šia idėja, beldžiausi į mokslo, verslo, valdžios, žiniasklaidos duris.
Kol valstybiniame patentų biure nebuvo užregistruotas techninis sprendimas, negalėjau atskleisti projekto idėjos. Kita vertus, nebuvau įsitikinęs, o gal toks įrenginys jau yra technikos pasaulyje. Gal dėl šių aplinkybių nesulaukiau tinkamo dėmesio ir paskatos. Tikiuosi, kad šiuo atveju taip nenutiks ir sprendimus dėl projekto įgyvendinimo priims tos institucijos ir jų vadovai Lietuvoje, kuriems priklauso tai daryti. O gal prie to prisidės ir susipažinę su šia publikacija?
