Rodos, tokio mero Panevėžiui turėtų pavydėt net Europos metropoliai, ką ten Lietuva. Ir kurį laiką bent jau keturi tūkstančiai panevėžiečių šventai tikėjo, kad atidavę savo balsus už Vitalijų Satkevičių per savivaldos rinkimus, miestui dovanojo didžiulį gėrį.
Išties, nevagiantis, apie korupciją tik iš laikraščių ir knygų težinantis politikas – retenybė, maloni išimtis ir lobis miesto bendruomenei. Beje, meru jis tapo ne iš karto. Ir ne dėl to, kad lemiamu momentu gėrį nugalėjo blogis.
Tikroji tiesa ta, kad geras ir teisingas politikas savęs neįsivaizdavo žemesniame nei mero poste. Viskas, arba – nieko. Partijos skyrius, bandęs ieškoti ir kitokių koalicijos formavimo variantų, nuleido rankas ir stojo
principingojo Vitalijaus pusėn.
Visi už vieną, kaip sakoma. Teisybės valanda išmušė ir V.Satkevičius pasidabino mero regalijomis. Kad
daugiausiai mandatų laimėjusi TS-LKD tesugebėjo „išsimušti“ tik mero postą – jau nieko nebedominančios detalės. Atsidėkodamas už paramą koalicijos partneriams meras parodė tikrąjį savo dosnumą, apipylęs juos postais,
priedais prie algų ir kitokiomis mero galioje esančiomis malonėmis.
Ir prasidėjo darbas. Tik ne miesto žmonių labui, o asmeninių interesų pagrindu sulipdytos koalicijos vardan. Bet koks bandymas atvesti merą į protą prilyginamas koalicijos griovimu, sąmokslu prieš merą, puolimu prieš jį, kenkėjiška veikla ir tt.
Brandesnio amžiaus žmonės puikiai prisimena laikus, kai egzistavo vienas vadas, viena tiesa ir viena nuomonė. Tai ir čia dabar kažkas panašaus.
Buvau apšauktas partijos priešu, koalicijos griovėju, nes negaliu ramiai žiūrėti kaip lengva ranka taškomi savivaldybės biudžeto pinigai, patyliukais kuriami etatai, ant žmonių sprando užkariami nauji vadovai, tokie, kaip dar vienas administracijos direktorės pavaduotojas. Ir kaip galiu būt toks nepraustaburnis, išsišokėlis, nejaugi negaliu palaikyt liežuvio už dantų, kai kalba eina apie koalicijos išlikimą, o tiksliau – apie paties mero išlikimą. Meras juk ne svetimas, partijos kolega, ir kur mano solidarumas??? Gal dėl to, kad nesu taip giliai tikintis kaip meras, daugybėje mero ir jo komandos sprendimų nepajėgiau įžvelgti visuotinio gėrio miestui ir jo žmonėms.
Kiek naudos paprastam panevėžiečiui iš to, kad administracijos direktorės darbo broką bandoma pridengti dviejų solidžiai apmokamų pavaduotojų etatais? Ar miesto žmonės gyvena geriau po to, kai savivaldybės administracijos darbuotojams pažeidžiant įstatymus išmokėti nemenki priedai prie algų? Ar tik Panevėžio verslininkams juokas ima, kai pasipuikuoti, perkirpti reprezentacinės juostelės net keliais valdiškais limuzinais suguža kone visa savivaldybės valdžia?
Tegul ir neišsilavinusi šlavėja, bet ir jai akis bado, kad saulėtą, gražią vasaros dieną miesto vicemerę prie pat metrikacijos skyriaus durų šaligatviu priveža limuzinas. „Išlipo, žiūriu – ne invalidė gi, eina puikiausiai. Tai ką čia norėjo parodyt šaligatviais lakstydami“, – traukė pečiais moterėlė. Naivuolė. Valdžią norėjo parodyt, galią, juk paprastas
žmogelis nė neišdrįstų šaligatviais važinėt ir net nepaeidamas dantis sukandęs nukėblintų tuos kelis žingsnius. Bet geriau kai tokių privilegijuotiesiems įprastų fokusų nematai. Širdį tada mažiau skauda.
Lengviau tikėt pasakomis, kurios sekamos kvailių vietoj laikomiems miestiečiams.
Pasakos – gerai. Sukuria iliuziją, kad miestas gražėja, verslas stiprėja, gatvės lygėja ir visa tai daro mūsų išrinktieji. Bet nespėjus aplenkti eilinės duobės J.Janonio gatvėje, atsibundi, užverda kraujas ir jau ne mintyse, o garsiai išdedi į šuns dienas Laisvės aikštės pasakorius.
Sakysite, ko čia dabar aimanuoju, juk ir pats už tokį merą balsavau. Taip. Balsavau. Iš partinio solidarumo. O ir – tikėjau, kad esame komanda, kuriišties vadovausis krikščioniškomis ir konservatoriškomis vertybėmis. Dabar gi – vertybės sau, o meras su savo interesais – sau. Ir iš viso, netgi bandoma suformuoti tokią nuostatą – kai kiti pažeidžia įstatymus, tai vadinama nusikaltimu, pažeidimu. Jei tai daro meras, reikalas virsta savivaldybės sekretoriato klaida, ir meras čia nei prie ko – aplinka kalta.
Net ne nuodėmė, tiesiog – smulkus suklydimas, kainavęs keliasdešimt ar net kokį šimtą tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų. Kaltas, kad išdrįsau garsiai pasakyti, jog meras nuogas.
Įsiūčio pagautai miesto galvai jau ne partija ar miesto reikalai galvoj. Kerštu degantis meras droš į Seimą. Ot va taip – iš pykčio, iš keršto, specialiai droš. Vienas. Pats sau. Kaip koks nepartinis. O ir kam ta partija, dabar kalba apie asmenines ambicijas, koks čia solidarumas. Ir ką su tokiu išėjus į žvalgybą?
Taigi išdurs lygioj vietoj vos iškils grėsmė jo saugumui, piniginei ir kitokiems žmogiškiems gėriams. Partija palauks. Į ją bus galima sugrįžt prieš savivaldos rinkimus, jei į Seimą nepavyks prasmukti. Žiūrint į skurdinamą, nugyventą miestą, nesinori tikėt, kad – pavyks. Nebent žmonės pasiųstų Vilniun norėdami atsikratyti Panevėžio smukdančio blogio.
Dėkinga krikščioniškoji bendruomenė tikėtina užmerks akis prieš pažeidimus ir paklydimus. Juk ne veltui taip skubėta skirti bažnyčios reikmėms sklypą miesto parke neatlygintinam naudojimui. Prieš renkant balsus, turi būt namų darbai padaryti. Bet šito rinkėjų papirkimu nepavadinsi. Tiesiog taip sutapo. Meilės tikėjimui išraiškos su pradėta keršto akcija nėra ko plakti. Belieka laukti, ar pasaka apie kerštingąjį Vitalijų turės laimingą pabaigą. Laimingą mums, Panevėžio žmonėms.
