Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo jau 27 metus mūsų valstybę valdo beveik vis tie patys žmonės – konservatoriai arba socialdemokratai su tam tikromis pertraukomis. Retkarčiais šalia jų atsirasdavo koalicijos partneriai, kurie tiesiog būdavo reikalingi valdančiosios daugumos suformavimui, tačiau jie visada būdavo lengvai nutildomi.
Nes, jei reikėdavo užčiaupti savo partnerius, į pagalbą socdemai kviesdavo konservatorius, o konservatoriai – socdemus ir taip jie mulkina žmones jau 27 metus, vaidindami kažkokios opozicijos buvimą. Nors tikslus to pavadinimas būtų sutartinis valstybės vairo perdavimas – kad vieni pailsėtų, išleistų per savo kadenciją „prikauptus“ pinigus, pastatytų sau kokius nors asmeninius rūmus, sodybas, pavažinėtų po kurortus ir vėl grįžtų prie valstybes lovio – įsisiurbus alinti ir tuštinti valstybės iždą bei varyti Lietuvos žmones iš savo Tėvynės.
Šiandien, kone pirmą kartą per visą nepriklausomybės laikotarpį, suformuota valstybės valdžia ne iš socialkonservatorių su jų satelitais liberalais, kurie yra tinkami bet kokiai valdžiai – jie gali dirbti ir su socialdemokratais, ir su konservatoriais, nes iki šiol jiems ideologijos nerūpėjo, jiems buvo svarbu likti valdžioje. Tačiau per visą jų būvimo valdžioje laikotarpį jie ne tik nepadarė nieko apčiuopiamo, bet net nėra pasiūlė beveik nieko, kas galėtų pagerinti šalies ekonomikos augimą.
Deja, tenka pripažinti, kad ir dabartinė valstiečių valdžia žmones nuvils, nes jų darbotvarkėje nėra jokios valstybės lygio strategijos, kuri galėtų pakelti ekonomiką ir sukurti galimybę išnaudoti Lietuvos potencialą – tas savybes ir tuos privalumus, kuriais labiausiai pasižymi mūsų žmonės.
O kai kurios mūsų valstybės įstatyminės sąlygos yra tokios bukos, kad apie kokį nors šalies vystymąsi ir konkurencingumą Europos rinkoje net negali būti kalbos. Ir murgdosi tokiose sąlygose Lietuvėle, varydama darbščiausius savo žmones iš gimtosios šalies.
Tačiau aš esu įsitikinęs – mūsų šalis gali padaryti didelį ir staigų proveržį, jeigu bus įgyvendintos šios sąlygos:
- Nustatyta strateginė šalies sritis, kryptis, ar sfera – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ką šiuo metu geriausiai sugeba mūsų žmones. Tai yra lengvoji ir maisto pramonės. Ką jau ką, o gaminti skanu maistą mūsų žmonės tikrai sugeba. Niekas nesiginčija – reikia vystyti ir aukštųjų technologijų, finansų sritis, startuolių programas ir panašiai, bet reikia suvokti, kad mes tikrai šiuo metu nenukonkuruosim Silicijos slėnio ir panašių platformų.
- Šiai strateginei sričiai reikia sukurti ypatingas, geresnes nei aplinkinėse valstybėse, sąlygas. Tam yra dvi priežastys. Pirma, nes tai yra strateginė sritis ir į ją reikia pritraukti daugiau investuotojų. Antra – dėl to, kad ši sritis konkuruoja bendroje Europos Sąjungos rinkoje su analogiškomis įmonėmis. Skaičiuojant labai paviršutiniškai – pagal tai, kiek per artimiausius dvejus metus numatyta investuoti į panašią pramonę aplinkinėse valstybėse, nukreipus į mūsų valstybę tik 3 procentus šių investicijų, pas mus investicijos į maisto ir lengvąją pramonę padidėtų nuo 10 iki 15 kartų, nes verslas eina ten, kur yra geresnė grąža ir trumpesnis investicijų atsipirkimo laikotarpis. Bet tam reikia ypatingų, geresnių nei aplinkinėse valstybėse, sąlygų. Kaip ir bet kokia namų šeimininkė sodins sėklas į tą dirvą, kuri duoda geresnį derlių, nei akmenuotas ar smėliuotas žemės plotas.
Ar išgirdote? Tik 3 procentai iš kitose, aplinkinėse valstybėse numatytų investicijų, nukreiptų į mūsų šalį, padidintų investicijų į šitą sritį mūsų šalyje iki 15 kartų!
Šioms investicijoms prireiks apie 200 000 darbuotojų, kurių šiandien nėra mūsų valstybėje, nes visi jie išvaryti iš Lietuvos. Dėl tokio darbuotojų deficito atlyginimai šiose sferose pakils nuo 1 500 iki 2 000 ir daugiau eurų. Neišvengiamai iš emigracijos grįš Lietuvos žmonės, nes gyventi ir dirbti Tėvynėje bus naudingiau ir maloniau. Pagal skaičiavimus, nuo tos dienos, kai bus sutvarkytos šitos sąlygos, per pirmus 2 metus į Lietuvą grįš apie 180 000 žmonių. Jeigu tokia tendencija išsilaikys, per 10 metų į šalį grįš didžioji dalis Lietuvos žmonių, emigravusių į kitas šalis.
Tai yra įmanoma, tačiau kelia didžiulių abejonių, ar dėl bukumo mūsų valdžioje bus sugebėta tai padaryti.
- Būtina ištaisyti visiškai beprotišką ir neišmanėlišką įstatymą, ribojantį koncentraciją mūsų Lietuvos gamintojams (šitą pataisą aš siūliau dar 2003 metais). Tam, kad jie taptų konkurencingi kitų ES šalių įmonių atžvilgiu. Nes, įstoję į ES, tapome bendros rinkos dalimi ir prekės be jokių apribojimų gali keliauti po visą ES. Todėl šių prekių gamintojams koncentracijos mąstai neturi būti ribojami pagal valstybės dydį. Kaip pavyzdys – Vokietijos ar Lenkijos įmonėms suteikta teisė būti 10–20 kartų didesnėmis, nei analogiškoms Lietuvos įmonėms.
Būtų įdomu išgirsti atsakymą – kaip galima konkuruoti toje pačioje ES rinkoje būnant 20 kartų mažesne Lietuvos įmone? To paties atsakymo norisi išgirsti iš Konkurencijos tarnybos, kuri uoliai stebi šiuos procesus. Ir klausimas, kam ta tarnyba tarnauja – Lietuvos įmonių ir žmonių labui, ar Vokietijos ir Lenkijos įmonių labui?
Todėl visi plepalai, kad valdžia kuria konkurencingą Lietuvos ekonomiką ES rinkoje, tačiau tuo pačiu riboja gamybinių įmonių dydį, yra tik miglos putimas į akis ir savęs apgaudinėjimas.
Ir visa tai vyksta ne dėl siekio pakenkti, o dėl visiško valdžios neišmanymo.
Ir toks kvailumas mūsuose yra tiesiog sveikintinas dalykas. Nes tokią ir panašią valdžią jau 27 metus renka ir palaiko žurnalistai bei rinkėjai.
Žinau, kad po šio mano straipsnio atsiras įvairaus plauko pseudoekonomistų ir komentatorių, kurie šiaip nesuvokia apie ką čia kalbama, todėl noriu pabrėžti, kad kalbu tik apie tas sferas ir įmones, kurių prekės konkuruoja bendroje ES rinkoje, apie prekes, kurios konkuruoja mūsų Lietuvos vidaus rinkoje su analogiškomis importinėmis prekėmis, kurias lengva pamatyti prekystalyje ir atskirti. Šitas pasiūlymas neliečia nei prekybos, nei statybos, nei paslaugas teikiančių įmonių, nes jos nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu.
Čia yra idėjos esmė, kurios dėka galima sureguliuoti – kokiai sferai reikia panaikinti koncentracijos apribojimą, t.y. leisti įmonėms augti ir būti nemažesnėms nei Vokietijos ar Lenkijos įmonės, tapti konkurencingoms jų atžvilgiu ir taip padėti mūsų nacionaliniam gamintojui. O kokiai gal net sumažinti, kad konkurencija padidėtų.
- Jeigu norim, kad vystytųsi regionai, kito vaisto nėra, kaip tik:
a) sutvarkyti diferencijuotą mokestinę prievolę;
b) sukurti sąlygas vietos administracijoms, kad jos, kartu su verslu, diegtų pilnai savivaldybių finansuojamus projektus arba būtų bankų kreditavimo garantais. Po veiklos pradžios tokių įmonių administravimas turi būti perduotas verslui su išpirkimo teise be jokių papildomų išlaidų. Esu įsitikinęs, kad taip paspartės regionų vystymasis, bus garantuotas žmonių užimtumas ir jie mažiau bėgs iš regionų.
Apie visus aukščiau išvardintus punktus kalbu kaip žmogus iš verslo, kuris, kaip ir užsienio šalių investuotojai, dairėsi kur yra trumpesnis atsipirkimo laikotarpis, kad greičiau grįžtų įdėtas kapitalas. Todėl iki paskutinio cento investuosiu čia, Lietuvoje – ir ne dideliuose mestose, o provincijoje, regionuose – jei tik atsiras tokios sąlygos mūsų valstybėje. Taip darys ir kiti.
Kas nors būtinai pasakys „o kodėl to nepadarei, kai buvai valdžioje?“
Ogi todėl, kad rinkėjai nesuteikė man absoliučios daugumos, kad galėčiau priimti tokius įstatymus, nes vadžioje visus 27 metus buvo socialkonservatoriai. Bet šitos idėjos buvo ir 2008, ir 2012 metų Darbo partijos rinkimų programose. O pirmą kartą šitą idėją aš pasiūliau dar 2003 metais, prieš stojant į ES, nes jau tada supratau, kad turim sukurti konkurencingas sąlygas mūsų gamybos įmonėms. Taip būtų užtikrinti ir didesni atlyginimai, ir žmonės neemigruotų. Bet mane apšmeižė, apkvailino, o rezultatas – milijonas išvarytų iš Lietuvos žmonių.
- Priimti Grįžtančiųjų iš emigracijos Lietuvos žmonių įstatymą, padedantį adaptuotis, integruotis į Lietuvos darbo rinką.
- Užtenka žaisti su visokiomis populistinėmis švietimo reformomis. Švietimas dabartinėje technologinio progreso civilizacijoje turi atlikti kitą vaidmenį. Ne mokytojas ir mokinys, o mokinys ir pagalbininkas.
Pagalbininkas turi pagelbėti, išmokinti efektyviai naudotis prieinama informacija. Nes šiandien bet kas gali surasti daug daugiau žinių, nei gali duoti visi kartu kokios nors mokyklos dėstytojai. O mokytojai šiandien turi padėti iš milžiniško srauto atrinkti tinkamą pagal vertybę informaciją ir išmokinti ja pasinaudoti. Šiandien nereikia mokinti kaip nueiti iš punkto „a“ į punktą „b“, o įdiegti motyvaciją – dėl ko ten reikia eiti. Aišku, tai turi būti po to, kai žmogus praeis bendrą išsilavinimo programą.
Bus pasiūlymų ir sveikatos, socialinės, kultūros, užsienio politikos srityse, bet jau kitame straipsnyje, kad nevarginčiau jūsų ilgu tekstu.
Visus sveikinu su šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujaisiais Metais, su viltimi, kad valdžia perskaitys ir supras kas čia parašyta, ir pagerės visų gyvenimas, ir grįš mūsų žmonės į savo Tėvynę, ir padėkos valdžiai už tokias galimybes.
... ir mane išgelbės nuo grįžimo į didžiąją politiką.
Viktoras Uspaskichas yra Europos Parlamento narys, Darbo partijos narys.
