Valstybė turi ir galių, ir resursų planuoti ekonominį krizės poveikį bei skirti reikalingas priemones jam sumažinti. Tokiu būdu finansinė krizės našta yra paskirstoma tarp verslo ir gyventojų taip, kad kovos su krize priemonės neatneštų didesnės žalos nei pati krizė.
Tiesa, taip apie krizės valdymą rašo ekonomikos ekspertai. O iš taktiniuose manevruose skendinčios Vyriausybės iki šiol neturime net oficialios pandemijos prognozės. Nors sveikas protas sufleruotų, kad priimant vadinamąjį verslo gaivinimo paketą, įvertintą 5 mlrd. eurų (kurie, beje, bus paimti iš mūsų visų kišenės), tokią prognozę lyg ir reikėtų turėti. Kas paaiškins, kodėl skolinamasi 5, o ne 3 ar 10 milijardų?
Virusas praeis, tačiau į nokdauną pasiųsta šalies ekonomika gali atsidurti nokaute dėl augančio nepasitikėjimo. Verslo – valstybe, gyventojų – verslu. Tuomet labiausiai pažeidžiamos bus smulkios ir vidutinės įmonės. Joms bankai vargu ar skolins, nes ir iki šiol skolinti smulkiam ir vidutiniam verslui nebuvo jų prioritetas.
Virusas praeis, tačiau į nokdauną pasiųsta šalies ekonomika gali atsidurti nokaute dėl augančio nepasitikėjimo.
Nors teigiama, kad, pavyzdžiui, kainų reguliavimo įstatymas yra reikalingas tik gamintojams ir tiekėjams pagąsdinti, negalime atmesti, kad prieš rinkimus Vyriausybė užsimanys dekretais „atpiginti“ ne tik dezinfekcinį skystį ar kaukes, bet ir mėsą ar kruopas. Tai ji, beje, mėgino daryti ir prieš karantiną.
Valstybinis kainų reguliavimas gali tapti nauju smūgiu tam pačiam smulkiajam verslui, kuriam tiesiog nebeapsimokės gaminti. Stambusis verslas tiesiog persiorientuos į kitas rinkas. Ką mes gausime? Taip - tuščias lentynas.
Kiek leis jėgos Seime, stabdysime tokias „antiekonomiškas“ iniciatyvas. Šalia to, siekdami atgaivinti verslą pokriziniu laikotarpiu, skatinti vartojimą ir išsaugoti bei kurti naujas darbo vietas, jau dabar siūlome iki 5 proc. mažinti PVM apgyvendinimo ir maitinimo sektoriams. Šiandienės jų problemos kyla ne dėl to, kad jos ką nors bloga padarė. Dauguma jų darė gerą ir sveiką verslą, turėjo stabilią paklausą, nebuvo prasiskolinę, neišlaidavo. Tačiau sveikas verslas yra verčiamas užsidaryti tik dėl įvesto karantino.
Smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurių pajamos nesiekia 2 mln. eurų, raginame taikyti vadinamąjį pinigų apskaitos principą t.y., kad PVM būtų sumokamas ne sąskaitos išrašymo metu, o kai faktiškai įvykdomas apmokėjimas. Valstybė turėtų jei ne išsaugoti, tai bent jau suteikti aiškesnę ilgalaikę perspektyvą smulkiam ir vidutiniam verslui.
Tai – tik kelios mūsų, Liberalų sąjūdžio, idėjos, kaip padėti išgyventi, o vėliau – ir atsigauti verslui.
Šalys atsitiesia ir po didžiausių negandų. Atsigausime ir mes. Tačiau privalome ne laukti, kol karantinas pasibaigs ir „viskas sugrįš į ankstesnes vėžes“, o valdyti rizikas. Ir sukurti galimybes atsiskleisti naujoms idėjoms. Mūsų žmonės kūrybingi, jiems tereikia, kad valstybė netrukdytų.
Viktorija Čmilytė-Nielsen yra Liberalų sąjūdžio pirmininkė, frakcijos Seime seniūnė.
