Dauguma valstybių savo sostinių aikštėse turi simbolinius akcentus, kurie įprasmina tų valstybių istoriją, jų tautų kovą už laisvę. Tuo tarpu Lietuvoje iš didžiųjų miestų tuo gali pasigirti tik Kaunas, išsaugojęs Laisvės statulą. Be abejonės, partizanų kovų atmintis iš dalies yra įamžinta Mėnaičiuose, kitose Lietuvos vietose. Vis dėlto dauguma atminties ženklų – vietinės reikšmės, nemaža jų dalis yra tiktai antkapiai, tuo tarpu vieno pagrindinio paminklo šalies sostinėje iki šiol neturime.
Dauguma atminties ženklų – vietinės reikšmės, nemaža jų dalis yra tiktai antkapiai, tuo tarpu vieno pagrindinio paminklo šalies sostinėje iki šiol neturime.
Pirmasis konkursas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo Nepriklausomoje Lietuvoje įvyko dar 1995 metais, o rezultato nepasiekta. Apmaudu: per 18 metų užauga ir pilnamečiais tampa vaikai!
Paminklo Lukiškių aikštėje idėją ne viena Vyriausybė lyg ir bandė realizuoti, bet nuolat patekdavo į aklavietę. Ryžtingų žingsnių išeiti iš šios aklavietės buvo imtasi Seime 1999 metais A.Stasiškio ir V.Landsbergio iniciatyva, priėmus nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Nutarime pabrėžiama šios didžiausios Vilniuje aikštės sąsaja su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, jos istorinė ir urbanistinė reikšmė bei numatoma valstybinė funkcija.
Pasak nutarimo, „visoje didelėje aikštės erdvėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona“, tuo atsižvelgiant ir į valstybės interesus, ir į kasdieninius miestiečių poreikius. Remiantis šia tikrai subalansuota koncepcija, 2000 m. rudenį, jau besibaigiant Seimo kadencijai, buvo priimtas įstatymas, kuriuo remiantis aikštės sutvarkymo idėja turėjo būti konkretizuota ir įgyvendinta. Deja, anuometinis Prezidentas, kažkieno galbūt suklaidintas, įstatymą vetavo, o 2000 m. išrinktas „naujosios politikos“ Seimas jį panaikino. Tų sprendimų pasekmės mus lydi iki šiol.
Diskusijose su neabejingais visuomenininkais įvardinamos ir kitos problemos. Pavyzdžiui, architektų bendruomenės atstovai teigia, kad šiandien Lietuvoje jau trūksta netgi suvokimo, kas yra monumentalusis žanras ir kokie jo reikalavimai. Deja, jie kalba ir apie asmenis, nuolat kviečiamus dalyvauti projektų vertinimo komisijose. Kai kurie iš jų Lukiškių aikštę įsivaizduoja siaurai: tik kaip skverą, žalius plotus bei rekreacinę erdvę miestiečiams, atmesdami 1999 m. Seimo nutarime suformuluotą memorialinę aikštės reikšmę. Tačiau, architektų teigimu, pagrindinė valstybės aikštė turėtų tapti tautos savigarbos, bet ne dvasinio silpnumo ženklu.
Vienas esminių šios aikštės sutvarkymo kliuvinių yra ideologiniai štampai. Faktas, kad aikštė pradėta formuoti okupacijos laikotarpiu, sovietmečiu, kai jos paskirtis buvo propagandinė, neturėtų primesti šiandienos diskusijai nereikalingo ideologinio šleifo, kuris trukdo susitarti ir tuo gali džiuginti nebent tuos pačius, kurie anuomet dėdavo raudonus gvazdikus prie gerai žinomo paminklo.
Vienas esminių šios aikštės sutvarkymo kliuvinių yra ideologiniai štampai.
Kai kurie autoriai teigia, kad Lukiškių aikštei būdingi visi „diktato architektūros ir urbanizmo bruožai“. Atseit simetriškas kompozicinis sprendinys su paminklu viduryje – tai absoliutinės monarchijos arba diktatūros išraiška.
Tačiau iš tiesų simetrinė ašis yra ne diktatūros simbolis, o per tūkstantmečius nusistovėjęs principas, tapęs ir vienu struktūrinių klasicizmo elementų, ir viena būdingų monumentalaus žanro išraiškos priemonių. Kita vertus, galutiniame konkurse būta ne vien pirmosios vietos, bet ir kitų aukštas vietas pelniusių darbų, kurie, nepaneigdami monumentaliojo žanro reikalavimų, naujai ir savitai interpretavo užduotį. Tai įrodo, kad reikia tik politinės valios, ir galima rasti bendru požiūriu pagrįstus sprendimus.
Nėra teisinga, kai konkursų sąlygas surašo ir pateiktus darbus vertina tie patys asmenys, išpažįstantys vienintelę meno stilistiką, o kompozicinius klasikinio meno principus tapatinantys su viena ideologija. Tokie asmenys gali būti ir tendencingai nusiteikę. Kas galėtų paneigti, kad kuriant atminimo ženklą Lietuvos laisvės kovoms Lukiškių aikštėje, reikėtų taikyti monumentalaus žanro principus? Juo labiau nesąžininga siūlyti kūrinius, kurie jau ne kartą dalyvavo kituose, visai kitokios tematikos ir paskirties konkursuose.
Lietuva dėl istorinių aplinkybių stokoja paminklų, skirtų jos istorijai įamžinti, ji patyrė begales išorės smūgių, turėjusių tragiškas pasekmes tautai ir valstybei, tačiau kartu paliudijo ir išskirtinį pasišventusiųjų heroizmą. Lengvabūdiškos manipuliacijos tiesiog įžeidžia atminimą tų daugybės kovotojų, kurie per šimtmečius liejo kraują už mūsų Nepriklausomybę.
Esu įsitikinusi, kad dėl Lukiškių aikštės monumento mums reikia ne tik svaresnio kultūrologų balso, bet ir visų svarbiausių politinių jėgų konsensuso. Lukiškių aikštė nėra tik laisvas sklypas Vilniuje, kurį netgi buvo siūloma užstatyti pastatais ir kurio juridinis statusas iki šiol tebėra neaiškus. Todėl reikėtų visiems susitarti dėl visą Valstybę turėsiančio įprasminti akcento. Viena aišku jau dabar: tautai nereikia nei vienadienių eksperimentų, nei tiesmukų ir banalių sprendimų – reikia talentingo kūrinio, kuris vienu akimoju paliudytų visam pasauliui, kas mes esame.
Sutarimo paieškų pirmiausia turėtų imtis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, o diskusijos dėl pagrindinės sostinės aikštės turėtų būti viešos. Verta dar kartą perskaityti ir 2000 metais Seimo priimtą įstatymą – gal užtektų nedidelių korektūrų ir jis galėtų būti bendru sutarimu vėl priimtas dabartiniame Seime?
Būtų labai skaudu pripažinti, kad istorijos įprasminimas jau nebėra mūsų valstybės prioritetas.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
