Pirmiausia turėtume sunerimti, jog Lietuvoje nuolat mažėja vaikų. Per dešimtmetį jų netekome beveik 200 tūkstančių, arba 26,7 proc. Kitos Europos Sąjungos šalys pagal šį rodiklį nuo mūsų gerokai atsilieka. O dešimtyje šalių vaikų net padaugėjo, tame tarpe – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje, t.y. šalyse, kurių demografinius rodiklius padeda gerinti ir ten dirbantys mūsų tautiečiai.
Vaikų Lietuvoje mažėja sparčiau už bendrą gyventojų skaičių. Tuo tarpu 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių nuolat daugėja ir praėjusiais metais Lietuvoje pasiekė rekordinį 18,4 proc. lygį. Jei šios senėjančios visuomenės tendencijos išliks, netolimoje ateityje gali kilti grėsmė mūsų socialinės apsaugos sistemos tvarumui. Todėl, gerindami mūsų vaikų teisių apsaugą, neturime pamiršti toliau į ateitį žvelgiančių demografijos, migracijos, socialinės apsaugos, darbo rinkos ir kitų sričių politinių sprendimų.
Gerindami mūsų vaikų teisių apsaugą, neturime pamiršti toliau į ateitį žvelgiančių demografijos, migracijos, socialinės apsaugos, darbo rinkos ir kitų sričių politinių sprendimų.
Sunku vienareikšmiškai įvertinti vaiko teisių apsaugos būklę Lietuvoje.
Pagal įvairius ekspertų vertinimus šiuo požiūriu esame Europos Sąjungos vidutiniokai, nors kai kuriose srityse pažengėme toliau, kai kur atsilikome.
Tačiau aišku viena – pasitempti turime dar daug kur. Užtenka tik prisiminti, jog per 2013 metus Lietuvoje registruoti 1454 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų: 717 – fizinio, 647 – psichologinio, 90 – seksualinio smurto atvejai. O kiek dar tokių įvykių nėra paviešinama?
Padidinta rizika kyla ir beveik 21 tūkst. vaikų, kurie auga socialinės rizikos šeimose. Ne visada ir vaikų globos įstaigos sugeba tinkamai apsaugoti savo auklėtinius. Tai tik dalis problemų, kurias reikia spręsti kuo greičiau.
