Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje (ES) savarankiškai dirbantieji, laisvai samdomi arba „nestandartiniai“ darbo rinkos dalyviai neturi tinkamos socialinės apsaugos. Tai reiškia ir skurdžią senatvę, ir nedideles socialines garantijas iki pensijos. Lietuvoje šie žmonės vis dar nesulaukia deramo valdančiųjų dėmesio.
Kokius veiksmus siūlo Europos Sąjunga (ES)? Čia daugiau nei 30 milijonų žmonių dirba savarankiškai (apie 15 proc. visų dirbančiųjų; JAV – apie 35 proc.). Lietuvoje savarankiškai dirba kas devintas dešimtas dirbantysis (tarp jų – individualią veiklą vykdantys asmenys, žmonės, dirbantys su verslo liudijimais, ūkininkai, dirbantieji pagal autorių sutartis). Tai didelė kūrybingų, išsilavinusių darbuotojų grupė: meno, komunikacijos, žiniasklaidos, dizaino, informacinių technologijų specialistai, kiti kūrėjai.
Skaičiai rodo aiškią tendenciją: savarankiškai dirbančių ir laisvai samdomų žmonių sparčiai daugėja. Labai dažnai ši darbuotojų grupė vaizduojama, kaip išlaisvinanti ir žavinga. Realybė yra kur kas sudėtingesnė ir skaudesnė.
Daugelyje ES valstybių savarankiškai dirbantys asmenys tik iš dalies dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, todėl šiems darbuotojams kyla didelė skurdo senatvėje grėsmė. Tai reiškia ir nedideles neįgalumo išmokas, menką apsaugą susirgus (taip pat ir profesine liga), įvykus nelaimingam atsitikimui, išėjus motinystės/tėvystės atostogų. Savarankiškai dirbantys asmenys menkai saugomi ir nedarbo atveju.
Kitaip tariant, savarankiškai dirbantis žmogus priverstas būti geležinis: nesirgti, nelūžti, be pajamų ir vandens išgyventi ne vieną mėnesį ar metus. Taip nebūna ir taip neturi būti. Socialinė apsauga turi būti garantuota visiems, ne tik samdomiems darbuotojams, bet ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Tai galioja ir asmenims, dirbantiems ne visą darbo dieną ar pagal terminuotą darbo sutartį. Abi šios grupės sudaro 40 proc. visų ES dirbančiųjų.
Vadovaujantis Europos socialinių teisių ramsčiu, apie kurį paskelbta 2017 m. Geteborge aukščiausio ES lygio susitikime, kovo viduryje Europos Komisija pristatė rekomendaciją dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos. Šia rekomendacija siekiama padėti valstybėms narėms susiorientuoti ir užtikrinti visas pagrindines socialines garantijas visiems, nepriklausomai nuo asmens darbo pobūdžio, darbo santykių rūšies ir trukmės.
Rekomendacija siekiama užtikrinti, kad „darbuotojai ir panašiomis sąlygomis savarankiškai dirbantieji“ galėtų apsidrausti atitinkamoje socialinio draudimo sistemoje; galėtų kaupti teises į adekvačias socialines išmokas ir jų reikalauti; galėtų lengvai perkelti savo teises į socialinio draudimo išmokas, jei keistų darbą. Tai svarbu, nes darbą, veiklos pobūdį šiais laikais daugumai žmonių tenka keisti gana dažnai.
Įgyvendinus šią Europos Komisijos rekomendaciją didžiausios naudos gautų moterys: būtent jos daugiausia dirba „nestandartinį“ darbą. Jos dažniau nei vyrai dirba ne visą darbo dieną, dėl vaikų arba rūpinimosi giminaičiais daro karjeros pertraukas arba net apskritai pasitraukia iš darbo rinkos.
Kai kurios ES valstybės, nelaukdamos nurodymų iš Briuselio, dėl savarankiškai ir „nestandartiškai“ dirbančių asmenų jau pradėjo vykdyti reformas. Vis dėlto aiškėja, kad reformos dažnai – nenuoseklios.
Prie tokių galima priskirti ir nuo šių metų pradžios Lietuvoje pradėtas taikyti socialinio draudimo įmokų „atostogas“: savarankiškai dirbantys gyventojai, pradėję pirmą savo savarankišką veiklą, gali visus metus nemokėti „Sodrai“. Lyg ir gražu, bet tokios „atostogos“ reiškia, kad šie žmonės netenka socialinio draudimo, susirgus, susilaukus vaikų jie nesulaukia jokių „Sodros“ išmokų, neskaičiuojamas ir darbo stažas senatvės pensijai. Kitaip tariant, valstybė pasiūlė žmonėms rizikuoti, o pati lieka stovėti nuošalyje.
Į laisvai samdomus, savarankiškai dirbančius žmones skersakiuoja ir bankai. Dažniausiai tokiems žmonėms gauti paskolą ar apsinaudoti išperkamąja nuoma – misija neįmanoma, net jei pajamos viršija vidutines statistines.
Pasakius A, reikia pasakyti ir B: savarankiškai dirbančių žmonių socialinis draudimas susijęs ir su jų pačių indėliu. Vyriausybių pareiga sukurti sistemą, kuri žmonėms reikštų ne tik didesnius įsipareigojimus sau ir valstybei, bet sudarytų ir tinkamas sąlygas pasinaudoti valstybiniu socialiniu draudimu, suteiktų galimybes išsaugoti socialinį draudimą keičiant darbo formą ir pobūdį.
Situaciją apsunkina ir tai, kad savarankiški, laisvai samdomi darbuotojai – labai skirtingi. Skiriasi šių žmonių darbo pobūdis, išsimokslinimas, motyvacija, ambicijos ir poreikiai. Rezultatas – niekas jiems neatstovauja visuomeniniame, politiniame gyvenime. Ar pamatysime šių darbuotojų atstovus Trišalėje taryboje? Ne. Ar jiems atstovauja profesinės sąjungos, kūrybinės organizacijos? Dažniausiai – ne. Ši dirbančiųjų grupė tarsi palikta likimo valiai. O juk taip Lietuvoje dirbančių žmonių skaičius artėja prie 150 tūkstančių.
Esu įsitikinusi, kad ir savarankiškai, ir „nestandartiškai“ dirbančių žmonių socialinės garantijos yra mūsų, socialdemokratų, rūpestis. Ir svarbus mūsų kasdienės veiklos turinys – išvaduoti visus šiuos žmones iš socialinių spąstų.
Vilija Blinkevičiūtė yra Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, socialdemokratė, LSDP pirmininko pavaduotoja.
