Su ženklu plius
Prie teigiamų pensijų reformos (kuri iš esmės yra jau pradėta) dalykų neabejotinai galima priskirti 3,7 milijardo eurų „Sodros“ skolos perkėlimą į valstybės biudžetą. Skola nedingo, bet nuo „Sodros“ kaklo nuimtas akmuo. Ir tai gera žinia ne tiek šiai įstaigai, bet visiems, besinaudojantiems valstybine socialinio draudimo sistema.
Kitas svarbus žingsnis – siūlymas ir bazinę pensiją perkelti į valstybės biudžetą. Tai leistų finansuoti pensijas iš visų mokesčių. Visi, sulaukę pensinio amžiaus, nepriklausomai nuo sukaupto darbo stažo, gautų bazinę pensiją, kurios dydį lemtų valstybės finansinės galimybės ir politinė valia didinti senjorų pajamas. „Sodroje“ liktų tik individuali kiekvieno gyventojo pensijos dalis, kurios dydis priklausytų nuo gyventojo sumokėtų mokesčių.
Abu šie sprendimai reikštų didesnį valstybės vaidmenį socialinio draudimo srityje bei didesnes šios sistemos tvarumo garantijas.
Prie teigiamų sprendimų priskirtinas ir kasmetis pensijų indeksavimas. Vis dėlto teiginys, kad taip pensijų didinimas apsaugomas nuo politinių interesų ir politikų valios, teisingas tik iš dalies.
Pensijų indeksavimo koeficiento dydį (kiek didės pensijos) lemia du veiksniai. Pirmas veiksnys – viso šalies darbo užmokesčio fondo didėjimas. Jis labai priklausomas nuo minimalaus mėnesio atlyginimo didinimo. O tai – jau politiniai sprendimai. Antras veiksnys – septynerių metų viso šalies darbo užmokesčio fondo vertės pokyčio aritmetinis vidurkis. Pavyzdžiui, indeksuojant pensijas 2018 m. pradžioje, vidurkiui apskaičiuoti buvo naudojami 2014-2020 m. rodikliai arba jų prognozės. Statistika ir prognozės neturi visiško, garantuoto atsparumo politiniams vėjams. Be to, tolimos prognozės negali tiksliai įvertinti pasaulinių finansinių kataklizmų galimybės.
Dar vienas neįtikėtinai didelis reformos pliusas: proga nenutylėti skurdo problemų. Kalbėti apie skurdą Lietuvoje, juolab apie skurdą senatvėje, buvo tapę nebemadinga.
Su ženklu minus
Kol kas pateiktame pensijų ir mokesčių reformos pakete – per daug nežinomųjų ir klaustukų. Siūloma reforma sudėtinga, o visuomenės ir specialistų prašoma pareikšti nuomonę. Kokią nuomonę gali pareikšti plačioji visuomenė, jei reformos projektas net finansininkams ir ekonomistams – sunkiai įkandama užduotis?
Ar bus užtikrintas saugus įmokų „Sodrai“ perdavimas darbuotojui, kad tai netaptų pretekstu sumažinti realų jo atlyginimą? Ar laiku ir pagrįstai siūlomos „Sodros“ lubos? Kaip privatiems fondams bus priskiriami asmenys, automatiškai įtraukti į pensijų kaupimą? Jei pasibaigus kaupimui privačiame fonde, sukauptas išmokas vis tiek mokės „Sodra“, kaip bus su sukauptų lėšų privačiame fonde paveldėjimu?
Tai tik nedidelė dalis klausimų be atsakymų.
Daug abejonių kelia ir siūlymas 2 procentais mažinti įmokas „Sodrai“.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas teigia, kad pensijų reformą pasiūlė verslas. Nors ministerijų ir Lietuvos banko atstovai neigia šį S.Jakeliūno teiginį, šešėlis „profesionalų“ Vyriausybei mestas.
Viskas labai primena praėjusios kadencijos socialinio modelio (darbo santykių liberalizavimo) „šturmą“: visko daug, pažadų, interesų ir gąsdinimo grėsmėmis – taip pat. O rezultatas? Tik šį kartą norima padaryti viską greitai.
Faktas: pensijų reforma susieta su mokesčių reforma. Siūloma didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą, mažinti įmoką „Sodrai“ 2 procentais (bet kaupiantiesiems II pakopoje tektų mokėti ne 2, o 4 procentus savo pajamų), įvesti „Sodros“ lubas (tai reiškia, kad „Sodra“ praras dar dalį pajamų). Didelė tikimybė, kad „Sodra“ netektų didesnės sumos, nei dabar perveda privatiems pensijų fondams už kaupiančiuosius II pakopoje.
Siūlomi vadinamieji progresiniai mokesčiai – vos keliais procentais didesnis pajamų mokestis, kurį mokėtų esantieji virš „Sodros“ lubų, nekompensuotų nei nacionalinio biudžeto, nei „Sodros praradimų.
Kada progresiniais mokesčiais bus apmokestinti ne atlyginimai, o visos pajamos? Mokesčių reforma šioje srityje nenumato jokių pokyčių, nors būtent didelės pajamos Lietuvoje yra neapmokestinamos arba apmokestinamos labai menkai.
Verslas ir uždirbantieji labai didelius atlyginimus naudą pajustų iškart po reformų įgyvendinimo. O kaupiantieji ir ypač dabartiniai pensininkai? O neįgalieji, sergantieji, praradusieji darbą, mamos ir tėveliai, našlės ir našliai, našlaičiai? Kokios galimybės žymiai didinti išmokas jiems, jei dirbtinai mažinamos įmokos „Sodrai“? „Sodra“ juk – ne tik senatvės pensijos.
Apie supriešinimus ir išeitis
Dabar labai madinga kalbėti apie dabartinių ir būsimųjų pensininkų supriešinimą. Ir kad numatyta pensijų reforma šį supriešinimą sumažins.
Nepriešinkim visuomenės ir susipriešinimo nebus. Visa valstybinio socialinio draudimo sistema paremta solidarumo ir pasitikėjimo principu. Svarbiausia – kokios žmogaus galimybės pačiam kaupti ir kiek prie viso to prisideda valstybė ir jos socialinio draudimo fondas.
Būtų idealu, jei nei „Sodros“, nei valstybės biudžeto lėšų nebūtų privačiuose pensijų fonduose. Yra visų gyventojų „Sodra“ ir yra privatūs fondai, kuriuose būsimieji pensininkai kaupia (savarankiškai ar organizuotai) papildomai pensijai. Ir dar prie to kaupimo prisideda darbdaviai.
Šiuo metu tikėtis, kad tai sugebės padaryti nemaža dalis dirbančiųjų, kurių pajamos siekia vidurkį arba mažiau, būtų naivu. Taip pat ir tikėtis, kad prie darbuotojo pensijos kaupimo prisidės darbdavys. Žinoma, gali būti išimčių.
Vykdant reformas pirmiausia reiktų pasakyti paprastą tiesą: valstybė skiria per mažai lėšų socialiniam draudimui apskritai. Vis dar per mažai. Čia yra esminė tiesa. O skaičiukų keitimas pensijų kaupimo formulėse – jau technikos reikalas, kaip, kam ir kiek juos paskirstyti.
Todėl turi didėti ne tik pačių būsimųjų pensininkų indėlis į pragyvenimą senatvėje, bet, labai svarbu, ir pačios valstybės bei „Sodros“ indėlis. Tik taip galima užtikrinti geresnį ir dabartinių, ir būsimųjų pensininkų gyvenimą.
Vilija Blinkevičiūtė yra Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, socialdemokratė.
