Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso narių nuomone, tokios sutarties idėja – sveikintina. Manau, kad ji gali tapti geru postūmiu Europos Sąjungos ekonomikos augimui ir užimtumo didinimui, atnešti naudos ir Lietuvai. Tačiau ši sutartis negali virsti dokumentu, kuris atsižvelgs tik į stambiojo verslo interesus. Sutarties nuostatose turi atsispindėti teisėti Europos žmonių lūkesčiai ir pastabos.
Derybos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės prasidėjo 2013 m. ir iš pradžių manyta, kad jos pasibaigs 2014 metais. Tačiau procesas tebevyksta iki šiol ir juda lėtai. Abi pusės supranta, kad tokia sutartis ne tik panaikintų muitus, bet ir palengvintų bendrovių prieigą prie abiejų šalių prekių ir paslaugų rinkų.
Nors ekonominė Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo nauda yra plačiai išreklamuota, daugelis žmonių abejose Atlanto pusėse ją pradėjo vertinti įtariai.
Vienas iš būdų tai pasiekti – abipusis ES ir JAV produktų standartų pripažinimas, bet Atlanto vandenys skalauja skirtingų požiūrių uolas. Dėl to šiuo metu kyla nemažai diskusijų, ypač kalbant apie maisto saugos standartus. Tarp kitų jautrių klausimų – investuotojų ir valstybės ginčų sureguliavimo mechanizmas (angl. ISDS), skirtingi asmens duomenų apsaugos reikalavimai, finansinių paslaugų sektoriaus reguliavimo skirtumai, prieigos prie viešųjų pirkimų palengvinimas.
Žinoma, amerikiečiai ir transnacionalinių bendrovių lobistai norėtų spartesnio proceso ir itin palankų sąlygų verslui. Tačiau derybų procesą atidžiai stebi Senojo žemyno pilietinė visuomenė ir Europos Parlamento nariai. Būtent Europos Parlamentas dės paskutinį parašą ant sutarties dokumento.
Matyt, tikėdamasis paspartinti šios sutarties svarstymo procesus, neseniai Vokietijoje lankėsi ir JAV prezidentas Barackas Obama. Baltieji rūmai norėtų, kad sutartis būtų pasirašyta iki prezidento kadencijos pabaigos. O jam ir kitiems Transatlantinės sutarties šalininkams nerimauti yra dėl ko.
ES šalyse narėse, Europos Parlamente, o taip pat Vašingtone verda aršios diskusijos dėl susitarimo bei atskirų jo nuostatų. Naujausios apklausos byloja apie drastiškai smukusį gyventojų palaikymą šiai sutarčiai. Nors ekonominė Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo nauda yra plačiai išreklamuota, daugelis žmonių abejose Atlanto pusėse ją pradėjo vertinti įtariai.
Pavyzdžiui, tik 17% vokiečių šią sutartį vertina teigiamai, kai prieš 2 metus tokių buvo net 55 %. Tam priešinasi ir JAV gyventojai, čia susitarimą teigiamai vertina vos 18 % gyventojų. Tiesa, pastariesiems įtaka daro ir JAV prezidento rinkimų kampanija, kurios dalyviai šios temos nevengia.
Reikia pripažinti, kad Europoje vis garsiau skamba ir šios sutarties oponentų balsas. Jie teigia, kad laisvosios prekybos sutartis su JAV gali pabloginti įprastus Europos Sąjungai darbo, gyvenimo kokybės ar aplinkos apsaugos standartus.
Nors tyrimai teigia, kad ši sutartis Europos Sąjungos ekonomikai iki 2027 m. gali atnešti net 120 mlrd. eurų, o vidutinė Europoje gyvenanti keturių asmenų šeima gali tikėtis vidutiniškai 545 eurų per metus pajamų padidėjimo, skeptiškų balsų pasigirsta vis gausiau.
Greičiausiai, mažą gyventojų palaikymą lemia ir pasirinkta šios sutarties svarstymo taktika – vengti didelio viešumo ir daugumą nuostatų svarstyti už uždarų durų. O tai skatina visuomenės nepasitenkinimą, provokuoja neigiamą reakciją. Ir vertinti tokį visuomenės susidomėjimą, ypač per demokratijos ir pilietiškumo prizmę, reikia pozityviai. Blogiausia, kad sutarties priešininkų stovyklos vėliavas perima radikalūs ir euroskeptiškai nusiteikę politikai, kuriantys ir skleidžiantys mitus.
Nepaisant to, diskutuoti apie sutartį ir jos nuostatas reikia. Didesnis viešumas būtinas. Kaip ir diskusijos, dėl politinių imperatyvų glūdinčių sutartyje.
Nesinorėtų, kad ši sutartis vėl taptų pretekstu šiai destruktyviai ideologijai sugrįžti į Europos vyriausybių darbotvarkę.
Ypatingai kapitalui palanki neoliberalizmo arba „laisvosios rinkos“ doktrina, atrodo, savo aukso amžių nugyveno ir, kairiųjų požiūriu, ne tik nepasiteisino, bet ir paliko daugybę spręstinų socialinių, ekonominių ir kultūrinių problemų.
Nesinorėtų, kad ši sutartis vėl taptų pretekstu šiai destruktyviai ideologijai sugrįžti į Europos vyriausybių darbotvarkę. Pavyzdžiui, jei tokioms kompanijoms bus leista nevaržomai veikti Europos Sąjungoje bei skųsti vyriausybių sprendimus, gali kilti pavojus tiek demokratijai, tiek ir piliečių gerovei. Tuo tarpu, aiškiai turime pasakyti, kad žemesnių nei dabar Europos Sąjungoje galiojančių standartų įteisinimas mums yra nepriimtinas.
Todėl Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso nariai, palaikydami Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės idėją, aktyviai sieks, kad sutartyje būtų užtikrinti aukščiausi darbo teisės, socialiniai ir aplinkos apsaugos standartai.
Būtina apsaugoti viešąsias paslaugas bei atmesti nepriimtinus ginčų sprendimo mechanizmus. Šis susitarimas (kaip ir panaši sutartis su Kanada) turėtų būti proveržiu tarptautinės prekybos srityje, tačiau turime atsispirti pagundai eiti lengviausiu keliu – vadovautis tik pelno ir naudos siekiais.
Vilija Blinkevičiūtė yra Europos parlamento narė, socialdemokratė
